2015 m. lapkričio 7 d., šeštadienis
Barbie Musketeers - Halloween costumes
Our Barbie Musketeers Halloween costumes are ready. Took a whole month to have them done, but girls could not be happier. Thanks for good ideas from sugarnspicecreations.
2013 m. rugsėjo 11 d., trečiadienis
Nacionaliniai emigracijos į Kanadą ypatumai
Labai seniai norėjau paskelbti šį įrašą. Tupėjo jisai tarp mano juodraščių bene tris metus :) Patirtis neįkainojama, tad metu į dienos šviesą.
Šiandien mėginau objektyviai pažvelgti į emigraciją kaip į reiškinį, bet vis dėl to subjektyvumo neišvengsiu. Gal valandą kapsčiausi smegeninėje ieškodama didžiųjų emigracjos pliusų, bet kažkaip nieko neatradau. Pradžia nuo nulio, kaip daugelis apibūdina išvykimą gyventi į visiškai svetimą šalį, dažnai apgaubta daugybės iššūkių, nusivylimų ir atradimų. Tam tikrais nacionaliniais Kanados aspektais šioje srityje pasidalinsime ir mes. Kai kas galbūt išblėso iš atminties, bet daugelis faktų gana iškalbingi.
Nors pastaraisiais metais atsirado permainų emigracinėje politikoje, klasikinė (kaip aš vadinu "skilled worker's" kelią) emigracija į Kanadą labai oficiali ir chronologiška. Tai testai, anketų pildymai, medicininės apžiūros, mokesčiai. Paprastai procesas gana ilgas - trunka iki 3 metų, tačiau mums dokumentus sutvarkė per 6 mėn. Tad faktiškai gavę imigracinę vizą jautėmės lengvai įkaušę, nes nei vienas neturėjome minčių emigruoti metų bėgyje. Kaip tik tuo metu dar gimė Uma ir rūpesčiai buvo visai kiti. Laiko susirinkti šmutkes ir išvažiuoti turėjome ne taip jau daug - maždau 8 mėnesius. Nusprendėme pakeliauti, kirsti sieną, grįžti ir jau tada pajudėti visam laikui. Mūsų planai dažnai keičiasi. Gimė Era :) Nusprendėme laboratorinį emigracijos bandymą nukelti dar metams ir galiausiai atsidūrėme Vankuveryje - ten, kur nešviečia saulė maždaug 10 mėnesių iš 12.
Daug iš koto verčiančių dalykų jau paminėjau ankstesniuose įrašuose, bet apie darbų paieškas ir patirtį šoje srityje pasidalinsiu čia. Po pusės metų "apšilimo" Juozas įsidarbino gerą vardą ir reputaciją turinčios (pabrėžiu šiuos du būdvardžius) automobilių grupės pardavimų salone. Darbas pardavimų srityje, nuo paties priklausančios perspektyvos finansiniu požiūriu greitai buvo užgožtos nevykusiu žmogiškųjų išteklių valdymo ir vadovavimo stokos kriterijumi. Kad būtų paprasčiau nuspalvinti darbinį vaizdelį - generalinį direktorių pavadinsim Kilpa, o pardavimų vadovą ir komandos "vadą" Lopeta. Lopeta salone atsakingas už visų pardavimo agentų samdymą, apmokymus, darbo kalendoriaus sudarymą, pardavimo proceso kontroliavimą ir t.t. ir pan. Iš dirbančių 6 agentų, Juozas vienas - baltasis (tiesiog faktas, be jokių pašalinių minčių ar ironijos). Lopeta šiek tiek pats patamsėjęs, bet save vadina airiu, tad tegu bus jis airių kilmės. 3 agentai: kinietis, korejėtis, taivanyzas (čia jau mes taip juos vadiname), indas ir neaiškios priklausomybės azijietė mergina. Kadangi agentų kaita liepos mėnesį buvo kaip keleivių traukinių stotyje, tai visų kitų turbūt nevardinsiu. Esmė ta, kad pirmomis dienomis apmokymų metu Juozas tegirdėjo kaip Lopeta "skalbia" kiniečius (apibendrintai juos visus vadinsime kiniečiais). Kai Juozas paklausė kiek jie čia dirba, jei taip vis dar mokomi elementarių dalykų, atsakymas buvo, kad maždaug nuo 4 iki 8 mėnesių. Galiausiai paaiškėjo, kad bent du kiniečiai angliškai tesupranta savo vardus, o visi kiti klausimai, sulaukdavo vieno atsakymo "yes". Kai Lopeta paklausė jų kaip jie prieina prie kliento ir užkalbina, atsakymas taip pat buvo - "yes". Savotiškai graudu ir juokinga. Graudu, kad tokiu būdu Lopeta mėgino susirinkt "good team", juokinga, kad vienas kiniečių į klientų skambučius, kurie prasidėdavo klausimu "Is this Peep Peep dealership", atsakydavo "wrong number". Galiausiai trys kiniečiai išėjo iš darbo arba buvo atleisti. Liko vienas vyrukas Rodžeris, kuris pasak paties Lopetos yra "kvailas, bet geras žmogus, tad negalima jo atleist", Surikas, indas kuris jau begalę metų dirbo toje srityje ir buvo neblogai įvaldęs pardavimų meną, ir Juozas. Bandydamas gelbėt "team" Lopeta priėmė pora neaiškių personų, o likusiems teko "art" už pabėgusius kolegas. Tada prasidėjo darbas savaitgaliais ir išeiginėm. Pasiskirstymo kada ir kam dirbt nelabai buvo. Lopeta tiesiog paklausdavo, kas dirbs sekmadienį ir visų žvilgsniai nnukrypdavo į Rodžerį. Kai šis pamikčiodavo, kad jau kelis sekmadienius iš eilės dirba, Juozas pasiūlydavo mest monetą. Ir vis burtai būdavo nepalankūs Rodžeriui. Kitais kartais metant monetą Rodžeriui buvo leidžiama pirmam pasirinkt pusę, bet Lopeta monetą mesdavo po stalu ir pareikšdavo, kad Rodžeriui ir vėl nepasisekė. Turbūt visiškai nusidirbęs žmogelis totaliai prarado anglų kalbos sugebėjimus. Kai Juozas bandė suderinti su juo skambučių sąrašus, į klausimą "Does Karla work in the reception. I called her during the weekend", Rodžeris pritariamai ėmė linksėt galva "oh, yes yes I like cadillac, cadillac is good car. I like porshe too".
Paskutinis Juozo pokalbis su Lopeta buvo panašus į keturmečių smėlio dėžės dialogą. Pokalbis maždaug skambėjo taip, aš girdėjau, kad jis sakė, o jis sakė, o man sakė, kad Tu sakei...Pokalbio pabaigoje Lopeta išsitraukė bibliją ir ėmė skelbtis esąs krikščionis, kad jis visus myli ir visi jį turi mylėt, ir kad retkarčiais pašaukti ant pavaldinio esą nieko bloga ( te Dievas jam atleidžia), nes kitaip darbas nebus atliktas gerai. Visų cirko numerių turbūt ir neišvardinsim. Galiausiai Juozas iš šito cirko ir pabėgo.
Metęs pardavimų sritį kuriam laikui, Juozas nusprendė griebtis dar JAV atidirbto "renovation and residence maintenance" amato. Iš pradžių padirbo pas išeivį iš Indijos. Kai prasidėjo viena išeiginė, kita išeiginė ir ilgi pokalbiai telefonu apie tai, kiek daug darbų ir projektų laukia, Juozas su juo atsisveikino. Iki šiol veltėdžių biurokratų pagalba mėginame atsiimti uždirbtus pinigus - atlyginimą.Šiai dienai galiu pasakyt - pavyko.
Trečioji auka - grynakraujis kanadietis James P. Buvęs siaubingai užimtas susitikti interviu, pagaliau tai padarė ir Juozas ėmėsi šešių savaičių projekto, kuris greit sutrumpėji iki aštuonių dienų. Darbdavys priėmė į darbą tiek tautos, lyg ruošdamasis bulviakasiui. Tokiu būdu dviese laikė vieną plaktuką, tryse interpretavo objekto brėžinius ir galiausiai šešiese stumdė vieną daiktą iš vienos į kitą vietą. Beje, iš tos gausybės samdinių pasirodė esą nemažai "čainikų", kurie patvarkė prižiūrimą objektą taip, kad visą savaitgalį pats bosas išsijuosęs dirbo ir taisė klaidas. To pasekmė - niekaip neišprašomas Juozo atlyginimas. Kai galiausiai James gavo oficialų pranešimą, kad atlyginimo reikalausim teisiniais keliais, čekis atsidūrė Juozo rankose.
Ketvirtasis fruktas - kilimo iš vidurio rytų. Gana didelė kompanija, valdanti 16 nuomojamų pastatų kompleksą, tačiau akivaizdžiai gyvenanti "manjana" principu. Vadovybė amžinai atidėlioja darbus, vadybininkai nesuvokia organizavimo principų. Eilinį kartą vėl vengiama mokėti. Istorijos dabar skamba taip "išsiunčiau paštu" (nors matosi beveik kas dieną); "palikau mašinoje", "palikau ofise ant stalo", "atvešiu ryt"...
Po tokių neįtikėtinų mūsų išsilavinimui ir supratimui istorijų, pradėjom klausinėti vietinių, ar čia mes kvadratiniai, ar tai Kanados darbo rinkos nacionalinis ypatumas. Ir pasirodo, net keista, bet iš tiesų pastarasis. Baisiausia, kad tai ne tik ne paguodė, bet tik visiškai išlydė mūsų supratimą apie darbo santykius šitame žemės pusrutylyje, tiksliau įioje provincijoje, nes plačiai teigti apie visą šalį nedrįstu. Pasirodo vienas kanadietis taip darbdaviui paliko $5000, kitas $3000, trečias metus vejojosi darbdavį iš paskos, kol galiausiai pagailo ir savęs, ir antra tiek išleistų pinigų toms gaudynėms. Realiai nėra net griežtos veikiančios tokio piktybiško veikimo kontroliavimo sistemos. Esantys Employment standards biurai, kurie kaip ir turėtų tokius dalykus prižiūrėti, skundus tąso savo stalčiuose po pusę ir daugiau metų, galiausiai darbuotojas arba numoja ranka, arba tiesiog sutinka su bet kokiu apmokėjimu iš darbdavio pusės. Nustebtumėt, kodėl sutinka. Todėl, kad nesutikus, jam teks eiti į teismą ir minimum metus, du tampytis linksint galvą teisėjo malonėn. O teismuose prasideda įrodyk tą, įrodyk aną. Ne retai svarstyklės nusvyra darbdavių pusėn.
Šiandien mėginau objektyviai pažvelgti į emigraciją kaip į reiškinį, bet vis dėl to subjektyvumo neišvengsiu. Gal valandą kapsčiausi smegeninėje ieškodama didžiųjų emigracjos pliusų, bet kažkaip nieko neatradau. Pradžia nuo nulio, kaip daugelis apibūdina išvykimą gyventi į visiškai svetimą šalį, dažnai apgaubta daugybės iššūkių, nusivylimų ir atradimų. Tam tikrais nacionaliniais Kanados aspektais šioje srityje pasidalinsime ir mes. Kai kas galbūt išblėso iš atminties, bet daugelis faktų gana iškalbingi.
Nors pastaraisiais metais atsirado permainų emigracinėje politikoje, klasikinė (kaip aš vadinu "skilled worker's" kelią) emigracija į Kanadą labai oficiali ir chronologiška. Tai testai, anketų pildymai, medicininės apžiūros, mokesčiai. Paprastai procesas gana ilgas - trunka iki 3 metų, tačiau mums dokumentus sutvarkė per 6 mėn. Tad faktiškai gavę imigracinę vizą jautėmės lengvai įkaušę, nes nei vienas neturėjome minčių emigruoti metų bėgyje. Kaip tik tuo metu dar gimė Uma ir rūpesčiai buvo visai kiti. Laiko susirinkti šmutkes ir išvažiuoti turėjome ne taip jau daug - maždau 8 mėnesius. Nusprendėme pakeliauti, kirsti sieną, grįžti ir jau tada pajudėti visam laikui. Mūsų planai dažnai keičiasi. Gimė Era :) Nusprendėme laboratorinį emigracijos bandymą nukelti dar metams ir galiausiai atsidūrėme Vankuveryje - ten, kur nešviečia saulė maždaug 10 mėnesių iš 12.
Daug iš koto verčiančių dalykų jau paminėjau ankstesniuose įrašuose, bet apie darbų paieškas ir patirtį šoje srityje pasidalinsiu čia. Po pusės metų "apšilimo" Juozas įsidarbino gerą vardą ir reputaciją turinčios (pabrėžiu šiuos du būdvardžius) automobilių grupės pardavimų salone. Darbas pardavimų srityje, nuo paties priklausančios perspektyvos finansiniu požiūriu greitai buvo užgožtos nevykusiu žmogiškųjų išteklių valdymo ir vadovavimo stokos kriterijumi. Kad būtų paprasčiau nuspalvinti darbinį vaizdelį - generalinį direktorių pavadinsim Kilpa, o pardavimų vadovą ir komandos "vadą" Lopeta. Lopeta salone atsakingas už visų pardavimo agentų samdymą, apmokymus, darbo kalendoriaus sudarymą, pardavimo proceso kontroliavimą ir t.t. ir pan. Iš dirbančių 6 agentų, Juozas vienas - baltasis (tiesiog faktas, be jokių pašalinių minčių ar ironijos). Lopeta šiek tiek pats patamsėjęs, bet save vadina airiu, tad tegu bus jis airių kilmės. 3 agentai: kinietis, korejėtis, taivanyzas (čia jau mes taip juos vadiname), indas ir neaiškios priklausomybės azijietė mergina. Kadangi agentų kaita liepos mėnesį buvo kaip keleivių traukinių stotyje, tai visų kitų turbūt nevardinsiu. Esmė ta, kad pirmomis dienomis apmokymų metu Juozas tegirdėjo kaip Lopeta "skalbia" kiniečius (apibendrintai juos visus vadinsime kiniečiais). Kai Juozas paklausė kiek jie čia dirba, jei taip vis dar mokomi elementarių dalykų, atsakymas buvo, kad maždaug nuo 4 iki 8 mėnesių. Galiausiai paaiškėjo, kad bent du kiniečiai angliškai tesupranta savo vardus, o visi kiti klausimai, sulaukdavo vieno atsakymo "yes". Kai Lopeta paklausė jų kaip jie prieina prie kliento ir užkalbina, atsakymas taip pat buvo - "yes". Savotiškai graudu ir juokinga. Graudu, kad tokiu būdu Lopeta mėgino susirinkt "good team", juokinga, kad vienas kiniečių į klientų skambučius, kurie prasidėdavo klausimu "Is this Peep Peep dealership", atsakydavo "wrong number". Galiausiai trys kiniečiai išėjo iš darbo arba buvo atleisti. Liko vienas vyrukas Rodžeris, kuris pasak paties Lopetos yra "kvailas, bet geras žmogus, tad negalima jo atleist", Surikas, indas kuris jau begalę metų dirbo toje srityje ir buvo neblogai įvaldęs pardavimų meną, ir Juozas. Bandydamas gelbėt "team" Lopeta priėmė pora neaiškių personų, o likusiems teko "art" už pabėgusius kolegas. Tada prasidėjo darbas savaitgaliais ir išeiginėm. Pasiskirstymo kada ir kam dirbt nelabai buvo. Lopeta tiesiog paklausdavo, kas dirbs sekmadienį ir visų žvilgsniai nnukrypdavo į Rodžerį. Kai šis pamikčiodavo, kad jau kelis sekmadienius iš eilės dirba, Juozas pasiūlydavo mest monetą. Ir vis burtai būdavo nepalankūs Rodžeriui. Kitais kartais metant monetą Rodžeriui buvo leidžiama pirmam pasirinkt pusę, bet Lopeta monetą mesdavo po stalu ir pareikšdavo, kad Rodžeriui ir vėl nepasisekė. Turbūt visiškai nusidirbęs žmogelis totaliai prarado anglų kalbos sugebėjimus. Kai Juozas bandė suderinti su juo skambučių sąrašus, į klausimą "Does Karla work in the reception. I called her during the weekend", Rodžeris pritariamai ėmė linksėt galva "oh, yes yes I like cadillac, cadillac is good car. I like porshe too".
Paskutinis Juozo pokalbis su Lopeta buvo panašus į keturmečių smėlio dėžės dialogą. Pokalbis maždaug skambėjo taip, aš girdėjau, kad jis sakė, o jis sakė, o man sakė, kad Tu sakei...Pokalbio pabaigoje Lopeta išsitraukė bibliją ir ėmė skelbtis esąs krikščionis, kad jis visus myli ir visi jį turi mylėt, ir kad retkarčiais pašaukti ant pavaldinio esą nieko bloga ( te Dievas jam atleidžia), nes kitaip darbas nebus atliktas gerai. Visų cirko numerių turbūt ir neišvardinsim. Galiausiai Juozas iš šito cirko ir pabėgo.
Metęs pardavimų sritį kuriam laikui, Juozas nusprendė griebtis dar JAV atidirbto "renovation and residence maintenance" amato. Iš pradžių padirbo pas išeivį iš Indijos. Kai prasidėjo viena išeiginė, kita išeiginė ir ilgi pokalbiai telefonu apie tai, kiek daug darbų ir projektų laukia, Juozas su juo atsisveikino. Iki šiol veltėdžių biurokratų pagalba mėginame atsiimti uždirbtus pinigus - atlyginimą.Šiai dienai galiu pasakyt - pavyko.
Trečioji auka - grynakraujis kanadietis James P. Buvęs siaubingai užimtas susitikti interviu, pagaliau tai padarė ir Juozas ėmėsi šešių savaičių projekto, kuris greit sutrumpėji iki aštuonių dienų. Darbdavys priėmė į darbą tiek tautos, lyg ruošdamasis bulviakasiui. Tokiu būdu dviese laikė vieną plaktuką, tryse interpretavo objekto brėžinius ir galiausiai šešiese stumdė vieną daiktą iš vienos į kitą vietą. Beje, iš tos gausybės samdinių pasirodė esą nemažai "čainikų", kurie patvarkė prižiūrimą objektą taip, kad visą savaitgalį pats bosas išsijuosęs dirbo ir taisė klaidas. To pasekmė - niekaip neišprašomas Juozo atlyginimas. Kai galiausiai James gavo oficialų pranešimą, kad atlyginimo reikalausim teisiniais keliais, čekis atsidūrė Juozo rankose.
Ketvirtasis fruktas - kilimo iš vidurio rytų. Gana didelė kompanija, valdanti 16 nuomojamų pastatų kompleksą, tačiau akivaizdžiai gyvenanti "manjana" principu. Vadovybė amžinai atidėlioja darbus, vadybininkai nesuvokia organizavimo principų. Eilinį kartą vėl vengiama mokėti. Istorijos dabar skamba taip "išsiunčiau paštu" (nors matosi beveik kas dieną); "palikau mašinoje", "palikau ofise ant stalo", "atvešiu ryt"...
Po tokių neįtikėtinų mūsų išsilavinimui ir supratimui istorijų, pradėjom klausinėti vietinių, ar čia mes kvadratiniai, ar tai Kanados darbo rinkos nacionalinis ypatumas. Ir pasirodo, net keista, bet iš tiesų pastarasis. Baisiausia, kad tai ne tik ne paguodė, bet tik visiškai išlydė mūsų supratimą apie darbo santykius šitame žemės pusrutylyje, tiksliau įioje provincijoje, nes plačiai teigti apie visą šalį nedrįstu. Pasirodo vienas kanadietis taip darbdaviui paliko $5000, kitas $3000, trečias metus vejojosi darbdavį iš paskos, kol galiausiai pagailo ir savęs, ir antra tiek išleistų pinigų toms gaudynėms. Realiai nėra net griežtos veikiančios tokio piktybiško veikimo kontroliavimo sistemos. Esantys Employment standards biurai, kurie kaip ir turėtų tokius dalykus prižiūrėti, skundus tąso savo stalčiuose po pusę ir daugiau metų, galiausiai darbuotojas arba numoja ranka, arba tiesiog sutinka su bet kokiu apmokėjimu iš darbdavio pusės. Nustebtumėt, kodėl sutinka. Todėl, kad nesutikus, jam teks eiti į teismą ir minimum metus, du tampytis linksint galvą teisėjo malonėn. O teismuose prasideda įrodyk tą, įrodyk aną. Ne retai svarstyklės nusvyra darbdavių pusėn.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)