Eros medicininė apžiūra

Atvykus į Kanadą skubiausiu reikalu tapo Eros PR (legalaus gyventojo) statusui gauti reikalingų dokumentų paruošimas ir išsiuntimas. Visas anketas jau turėjome atsispausdinę Lietuvoje, todėl trūko tik įvažiavimo štempelio ir medicininės apžiūros. Pastarąją atlikti gali tik tam tikri sertifikuoti Kanados gydytojai, pripažįstami CIC (Kanados imigracijos tarnybos). Pagal rajoną radome visą jų sąrašą. "Patikimiausiu" pasirodė Stephen Reznek klinika, kadangi pavardė daugiau mažiau panašėjo į baltojo europiečio. Nors piktai nusiteikę prieš Lee, Yon, Ju ir t.t. pavardes nieko neturime, bet asmeninė patirtis ir sveika nuovoka sako laikytis  nuo jų atokiau. Taigi, pasiskambinom ir po nepilnos savaitės susiruošėme techninei Eruko apžiūrai. Iš Lietuvos jokių dokumentų nesivežėme, kadangi Era neskiepyta ir toks faktas 100% būtų užkliuvęs čionykščiam gydytojui. Telefonu gydytojo administratorė nesvietiškai lėtu monologu aiškino kaip rasti jų kliniką. Gęstantis Tomo (navigacijos) balsas šiaip ne taip atvedė mus į vietą. Įėjus  ta pati krabo pavidalo administratorė ilgai ir nuobodžiai vinguriavo po ofisą nesiteikdama greičiau sutvarkyti registracinių dalykų. Galiausiai kantrybę praradusi pacientė užvirino aukštą natą, po kurios procesas pajudėjo vos pastebimai greičiau. Suplojus 150CAD, užpildžius visus dokumentus dar palaukėm keletą minučių, kol atsilaisvino lėktuvo tualeto dydžio medicininės apžiūros kambarėlis. Per tą laiką po "kliniką" (sunku ją taip pavadinti, nes įėjus daugiau primena bibliotekos kartoteką) blaškėsi ryškiai nuo skalbimo patampytu mėlynu megztiniu ir akivaizdžiai padėvėtom kelnėm pasipuošusi persona. Ta pati persona ant peties nešiojosi rūkstantį (tikrąja to žodžio prasme) "proškų" kibirėlį. Galiausiai to kibirėlio turinys mistiškai nusėdo ant pagyvenusio dieduliuko kaklo...ta persona kažką pabūrė, pavaražijo ir seneliuką išleido pro duris. Galiausiai moteriškė krabas pakvietė mus į kajutę. Era su visais rūbais, gerokai nekeistoms sauskelnėm paguldėm ant popierium užtiesto apžiūros stalo. Krabas brūkštelėjo tušinuku ant popieriaus ties galvyte ir kojytėm, o paskui centimetru išmatavo atstumą - 69 cm. Panašu, kad per kelionę nepaaugom. Galiausiai visa turtą ir pasvėrėm - 9200g ...kažkodėl atrodo, kad gera puskilį reikia atmesti, Eros žandai ir užpakalis turėtų sudaryti kokius 7kg, o visa kas lieka dar 1.5kg. Pasisvėrę dar palaukėme geras 10 min., kai netikėtai pasirodė aptriušęs burtininkas. Pasirodo jis ir buvo tas Daktaras Razina. Paprašęs, kad palauktume, kol atsilaisvins dar vienas kambarėlis, pasiklausė mūsų iš kur esame. Pasirodo jis kilęs iš Čekijos Respublikos - tiksliau jo senelė. Pats kalba olandiškai, o čekiškai nebe. Taigi, Daktaras Rezina Erą apžiūrėjo man ant rankų. Nenurenginėjo, labai atsargiai klausė širdutes, plaučiukų, patikrino visus refleksus, akytes, ausytes, paklausinėjo, ar neturime kokių nusiskundimų ir galiausiai uždėjo štempelį "sveika". Taip baigėsi mūsų pirmas vizitas pas Kanados gydytoją.

Kelionė į Vankuverį

Sausio 12d. 14:40. Skrydis į Frankfurtą vėlavo 30 min., tad nusileidus Vokietijoje, iki Toronto reiso tebuvo likę 40 min. Nieko stebėtina, jog skrydžiai iš Vilniaus kyla ir leidžiasi pačiame tolimiausiame bet kokio Europos oro uosto kampe. Šį kartą iki išskridimo vartų skuodėme 15 min. Kad "skuodimas" neatrodytų toks "lengvas",  mūsų karavanas atrodė kaip pagerintas Somalio pabėgėlių variantas: vienas vežimukas, dvi auto kėdės, du vaikiški krepšiai, dvi kuprinės, foto technikos krepšys, lagaminas ant ratukų. Veikėme kaip daugiafunkciniai aparatai, viena akis į vaiką, antra akis į daiktus, bėgimo kryptį ir informacijos sekimas ekrane. Kai uždusę užgriozdinome praėjimą pro passport control, ryškiai besiilsinti apsaugininkė lėtais apsisukimais patikrino mūsų boarding passes ir mostelėjo link praėjimo. Kadangi eilėje stovėt nebuvo nė minties, išsižiojusius kiniečius, indusus, arabus ir dar pora baltųjų "apknisom" atsidarydami apsaugines juostas ir maudami tiesiai link pasų būdų. Mūsų sąstatas iš pažiūros atrodė tikrai gązdinančiai -  visi be žado praleido į priekį. Išsireikalavę pakeisti vietas, kad būtų galima kabinti lopšiuką Erai, susėdom į Torontinį skrydį. Kai paaiškėjo skrydžiui įpusėjus, toje vietoje, kur kabinasi vaiko lopšys kažkoks susistūmęs juodis (kitaip turbūt logiškai nepaaiškintume) užkimšo tvirtinimo skylutes...teko visa skrydį mažę laikyt ant rankų. Tokioje "patogioje" pozoje atskridus į Kanadą , išlipau klaustuko formos. Toronte "pradžiugino" tvarka - prie jau turimu n+k rankapindelių reikia pasiimti visus priduotus lagaminus ir praeiti muitinę. Mūsų karavanas įžiebė šypsenas kiniečių snukiarodžiuose -  mat patys jokiu gyvu būdu tų visų daiktų prasinešti pro muitinę nesugebam. Sukrovęs ant karučio mūsų lagaminus kinietis palydi pro žiovaujantį muitininką, kuris pamatęs n taisymų mūsų deklaracijoje (kaip jų gali nebūti, jei nei vienas iš mūsų nebesurikiuoja ir nebesukalkuliuoja kiek turime daiktų) siunčia į "slaptąjį" muitininkų kambarį kratymui. Stovėdami eilėje, aiškiai suprantam, kad 3 buteliai vyno, butelis bobelinės, degtinės (kam kam vaistam aišku:), midaus (antrą kartą skrendančio lauktuvių), obuoliai, apelsinai ir visokie kitokie dalykai, traktuojami, kaip PAVOJINGI Kanados žmonių gerovei, nes gali turėti "apkrėstų" sėklų ar NETGI žemės trupinių (parodykit nors vieną žemės trupinį ant Maximoje pirktų apelsinų) nepralys pro žalią koridorių...nors deklaracijoje aiškiai parašyta, KAD NIEKO NELEISTINO neturime:))) Juozo nerimas, nors ir užslėptas,atrodo dar didesnis, bet jis partizaniškai tyli(tik vėliau sužinojau, kad jis dar buvo pasigriebęs ir bryzelį lietuviškų lašinių). Prieinam eilę, atsiduriam prie kratyklos. Moteriškė įdėmiai mus peržvelgia, paklausia ką vežam (kiekius šiek tiek...labai šiek tiek padidiname:) ir nueina į ofisą. Grįžus mesteli taktinį klausimą "do you have baby walker"...du kartus jos perklausiu, nes niekaip nesusigaudau į kokią pavojingumo kategorija patenka vaikiška vaikštynė. Kita vertus kam svarstyt, jei jos vis tiek neturim. Grįžus prie mūsų, pakelia telefono ragelį skambint kokiam didesniam viršininkui, bet dar kartą pažiūrėjus į mus "pagaili":))) ir mosteli ranka link išėjimo...va taip mes tapome kontrabanditais...distais...ditais...Galiausiai, dar kartą praeinam security...vos nepaliekam pusės daiktų ir sėdam į Vankuverio skrydį. Lakiam dar apie 5 val. Uma jau ryškiai praradusi kantrybę nuo "leftuvo" ima rėkt "tapu tapu". Tie, kurie buvo spėję užmigti, pabunda, kurie nemiegojo taip ir nebeužmiega, nes trypimas ir žviegimas trunka faktiškai visas penkias valandas. Era pasnaudžia kokią valandą, bet galiausiai prisijungia prie sesės "šokio su žvaigžde"...tik laaabai lengva forma. Išlipam iš lėktuvo paskutiniai, visa lėktuvo įgula su palengvėjimu mus išlydi. Lagaminai laukimo salėje  tik mūsiškiai...nei vienos gyvos dvasios oro uoste (atskridom pirmą val. nakties) išėjimo link einam tarnybiniais maršrutais:))) su apsaugos darbuotojų palyda. Galiausiai surandam viešbučio shuttle telefonus, pasirodo, tokiu laiku jie nebekursuoja....laukiam takso, per kurį orouoste paliekam lagaminą su kompu. Atsičiukinam tik viešbutyje - visi planai pamiegot nueina šuniui ant uodegos. Palaukę porą valandų lekiam pas gerąjį dėdę oro uoste, kuris mus palydėjo iki taksi.. Atidundėję, su palengvėjimu atsidūstam, kad vis dėlto lagaminas saugiai pateko pas security. Išklausinėti kokios ten gėrybės slypi, lagaminą atsiimam. Beliko pusvalandį pasnaust, griebt nuomojamą mašiniuką ir lėkt link naujų namų. Pusę kelio iki Coquitlam Era pražviegia - turbūt atsiimė už visą kelionę.