Kadangi gyvename 30 min nuo JAV sienos, populiaru daugelį buitinių dalykų pirkti būtent JAV teritorijoje. Pirma, kainos JAV mažesnės, nors Kanados dolerio kursas šiuo metu nelabai palankus pirkiniams. Antra, visi mūsų Kanados doleriai išgaruoja kaip rūkas kiekvieną mėnesį. Šis savaitgalis buvo ilgas, kadangi gegužės 24d. Kanadoje - Victoria day - Karalienės Viktorijos gimimo diena.
Eilė prie sienos - neapsakomo ilgio, kažkiek panaši į senųjų laikų Lietuvos - Lenkijos pasienį. Išradingumas - lietuvio įgimta savybė, todėl šiek tiek palaukę bendroje eilėje, pastebėjom, kad važiuodami į duty free, kuri yra prie pat JAV sienos, galėtume apšauti visą kilometrą išsirikiavusių automobilių. Idėja buvo gera, bet pasirodo, Kanados ir JAV pareigūnai tvirtai mosikuojais Temidės svarstyklėmis - visų, kurie iš duty free nori išvažiuoti į bendrą eilę prie sienos, prašo parodyti Duty free pirkimo kvitą. Grįžt atgal noro nebuvo, o be to Duty free pirkti pora butelaičių ugninio gėrimo vis tiek planavome, tad shumacherinom atgal į parkavimo aikštelę ir sulakstėm Campari bei Cheval Regal gėrimų. Išvažiavimas iš Duty free labai nenudžiugino. Visus apsiprekinusius statė į bendrą eilę ir po kelias mašinas leido išvažiuoti bei stoti į bendrą laukimo prie sienos eilę. Kol taip padarėme, sumojome, kad iš esmės atsidūrėme toje pačioje vietoje, kurioje būtume stovėję, laukdami bendroje eilėje visą tą laiką. Tačiau, žinoma, išlošėme tai, kad už neblogą kainą gavome alkoholio.
Privažiavę sieną turėjome maloniai stoti į kitą eilę I-94 kortelės Erai gauti. Kadangi ji vienintelė keliauja pagal visa waiver programą, jai tenka įvažiavimo į JAV kortą prasitęsti kas 3 mėnesius vietoje pusės metų. Eilė vėl buvo kaip prie Lenino kapo, tik gerai, kad sparčiai trumpėjo. Uma užsimanė į WC, tad turėjome mission impossible prasibrauti pro visas apsaugas ir laukti išganingo tuliko rakto. Vėl pasijutome kaip Tarybų Sąjungoje, kur niekas niekur neskuba, kažkas kažka kažkam perdavė, kažkas kažko paprašė, bet finito turbūt būtų tas pats buvęs - šlapios kelnės, jei ne kažkoks baobabas, kuris jau buvo užėjęs į WC, tad rakto laukti nereikėjo. Hamburgerinis pareigūnas paklausinėjo Eros, kur ji važiuoja, sulaukęs aiškaus "dėjau" atsakymo padavė užpildyti I-94 kortą ir kantriai laukė, kol tą kortą iš šešių kartų prirašiau teisingų atsakymų. Tuo metu "dedanti "keleivė apkramtė tušinukų padėklą, apskreplino pirštų antspaudų skanavimo apratą, ir nupirkusi hamburgerinio atleidimą plačia bedante šypseną gavo įvažiavimo kortelę.
Sustojome pavalgyti Sharri restoranėlyje, kuris niekuo nesiskiria nuo visų kitų Kanados ir JAV užeigėlių, nes apart skritingų spalvų meniu, patiekalų asortimentas tas pats. Umai iš "vaikiško" meniu nebent tiko uogienė prie blynų, visa kita - tešla apdrėbti vištų spraneliai, svogūnų griežinėliai!, bulvytės fri, hamburgeriai, guminiai blynai ir t.t. neypatingai sužavėjo. Mūsų klausimas, ar šef povar turi paprastos žuvies, kurią galėtų iškept, sulaukė ilgų diskusijų, svarstymų, mąstymų, kol galiausiai baigėsi tuo, jog užsakėm Umai bulvyčių fri ir vištos spranelių be jokių padažų. Tuos sparnelius patys ir suvalgėm.
Vienintelis balto žmogaus apsipirkimo taškas buvo REI sportinių prekių parduotuvė, o visa kita - silkių statinės ritinėjimasis. Pardos buvo pilnos iš Vankuverio pietinio rajono Surrey suplaukusių baobabų, apsimuturiavusių makaules tiurbanais, apsisukusių šešiametriniais audeklais personų, per kurių gabaritus praeiti faktiškai nebuvo galimybės. Erai ir Umai nuo lakstančių, futbolą ir gaudynes žaidžiančių laukinių klyksmų susisuko galvos, mes patys pavargom vien tik nuo saugojimosi, kad kas neužlėktų, nepargriautų, nenumintų ir nenudažtų, todėl iš pardos greitai lėkėm lauk. Po tokio prekinimosi merginos kvapą gaudė pievelėje prie parduotuvės.
Užlėkę į Walmart'ą kelių buitinių smulkmenų, kurios kainavo 100USD nutarėme traukt namolio. Eilė įvažiuojant atgal buvo perpus trumpesnė, tad greitai prisikasėm iki tyliai šnekančios pareigūnės. Į visus klausimus, kuriuos jau beveik žinojom atmintinai, atsakėm teisingai, bet kritom ties paskutiniuoju. Paklausė ar vežamės alkoholio. Kad vežamės tai taip, bet, pasirodo, alkoholis pirktas Kanados duty free prieš įvažiuojant į JAV negali būti vežamas atgal per sieną į Kanadą anksčiau nei po 48 valandų. Pasirodo ši taisyklė galioja visame pasaulyje, visose duty free. Juozui perkant gėrimus Duty free ta taisyklė buvo paminėta, bet labai neaiškiai, tad nė nesumojom, jog čia rimtas dalykas. Kartu su visokiais įtartinais piliečiais buvom nusiųsti į muitinę. Kol Juozas nuėjo į tamsintą pastatą aiškintis dėl akcizų ir mokesčių, iš miego pabudo Uma - kadangi užmigus buvo prieš pusvalanduką, miego aiškiai trūko, todėl ėmė diriguot kameriniam orkestrui. Išlipau iš automobilio pasiimiau ją ant rankų. Iš karto prisistatė apsišarvavęs uniformuotas žmogėnas ir paprašė eiti į pastatą. Paklausiau ar jis prižiūrės labai geros nuotaikos beibį automobilyje. Matyt plačiaširdė Eros šypsena šį kartą rūstaus dėdulio nesužvėjo ir jis paprašė sėsti atgal į automobilį, mat stovėti išlipus pavojinga - kadangi čia atsiunčiami negerieji asmenys, kurie gali vežtis ir ginklų, sprogmenų, t.t. Tarytum sėdėjimas automobilyje apsaugotų mane nuo bombikes...na gal skrist į orą būtų smagiau. Per tą laiką pasirodė tik vienas "negerai" atrodantis dėdė, kuris ištraukęs iš autobusiuko malkų kūlį turėjo išmesti jį į šiukšlių dėžę. Nesugaudžiau kas ten per aukso vertės krovinys, bet nebuvo kada ir gilintis - Juozas lakstė maratoną tarp muitinės ir Duty free, mat mokėti 102USD vien tik mokesčių nebuvo labai guodžiantis užsiėmimas, todėl šiaip ne taip įtikino, kad tuos alkoholio butelaičius priduos Duty Free:)))) Taigi laukia dar kelios savaitės blaivaus gyvenimo.
