Kadangi mes kitaip nei didžioji emigrantų banga neturime rožinių akinių, tai į visą aplink verdančią košę stengiamės žiūrėt savo žydrom lietuviškom akim, tai pateiksiu keletą teminių niuansų kaip vis dėl to atrodo tas užsienietiškas gyvenimas optimistiškai nusiteikusiems pabėgėliams iš tėvynės. Kodėl prakalbau apie rožinius akinius? Na tiesiog mes, kad ir kiek dėtume pastangų, kad ir kaip stengtumėmės, nesugebam drėbti purvo ant savo gimtosios šalies, kaltindami ją būtomis ir nebūtomis nelaimėmis, o dažniausiai tuo, kad "Lietuva man nieko nedavė", todėl esame laimingi išvažiavę ir šauniai įsikūrę kokioje U.K., U.S.A. ar E.U. šalyje.
Kanados bankų sistema
Kanados bankai, pasak vietinės spaudos, išdidžiai atlaikė ir dar tebelaiko pasaulį užgriuvusią finansinę katastrofą tiesiog pavyzdingai. Panašu, kad nemažą vaidmenį bankų atsilaikyme atlieka paprasti klientai, kurie it Solomonai laiko finansinių ir kreditinių įstaigų išlaidų stulpus. Kiekvienas klientas yra apmokestinamas mėnesio mokesčiu, kuris priklausomai nuo galimybės išlaikyti atitinkamą balansą sąskaitoje svyruoja nuo $6 - $13/mėn. Norėdamas išvengti dar ir operacijų mokesčio klientas nori nenori turi sutikti su aukštesniu balanso išlaikymu savo sąskaitoje, kitaip už kiekvieną operaciją reikės susimokėti po 60ct (operacija - bet kokia išlaida einamojoje sąskaitoje ar debetinės kortelės panaudojimas). Kadangi kai kurios paslaugos čia vis dar apmokamos čekiais, norėdamas užsisakyti čekių knygelę dar pakloji $30-$40. Taip iškaišęs visus sutaupytus dolerius tampi banko vergu, nors jie maloniai Tave vadina klientu ir faktiškai kas mėnesį skaičiuoji savo atliekamas operacijas bei kas dieną tikrini ar tik nenukritai žemiau savo leistino mėnesinio balanso limito. Pačias banko įstaigas stengiamės aplankyti kaip įmanoma rečiau, nes kiekvienas banko klerkas būtinai išklausinėja kur dirbi, kaip dirbi, ką veiki savaitgaliu, kokį pieną parduotuvėje perki, ar įėjai pro šonines ar paradines įstaigos duris, kodėl neaugini čihuahua veislės šuniuko ir t.t. Nuo tų absurdiškų klausimų ir ištapetuotos šypsenos pavargsti labiau nei atrodo turėtų pavargti klerkas. Spėju, kad jie gerai tuose bankuose šeriami linksmosiom medžiagom. Paprastam žmogui tokia kasdienė kankynė turėtų atimt sveiką protą.
Mobilieji milžinai
Kanadoje egzistuoja trys stambios mobiliųjų paslaugų teikimo bendrovės(Telus, Rogers ir Bell) bei keletas smulkesnių, vis dar bandančių įplaukti į plačiuosius mobiliuosius vandenis, kompanijėlių (pvz. Fido). Telefoniniai kontraktai čia pasirašomi minimum 2 metams, bet geresni pasiūlymai egzistuoja 3 metų kontraktams. Taigi, dar viena vergovės rūšis. Du/tris metus parsiduodi vienam iš šių milžinų ir galiausiai suvoki, kad reklaminės gudrybės su patraukliomis kainomis egzistuoja tik stenduose. Kadangi mes esame du naudotojai, mums paranku rinktis "šeimyninį" planą už $50/mėn. Jo esmė - 200 nemokamų minučių vietiniame tinkle. Turiu pridurti, kad Kanadoje visi skambučiai tiek įeinantys, tiek ir išeinantys yra apmokestinami. Pamanysite, kad taip mažiau telemarketingo ir kosmiškai greit šnekančių agentėlių, siūlančių siurblius ir draudimą kone nuo visų gyvenimo aplinkybių, skambučių? Manykite dar kartą, už jų skambučius taip pat tenka susimokėt, tad vietiniai labai išsitreniravę ragelį mest po pirmos sekundės. Taigi, šiaip ne taip pripratus prie "už viską moki pats" minties, išsirinkom prieštvaninius telefonus (nors ir už juos teko apsimokėt nedidelę sumą) ir užsisakėm šeimyninį planą (pokalbiai tarp plano narių "nemokami'). Logiškai mąstant "vietinis tinklas" turėtų reikšti šalyje esantį mobiliosios kompanijos paslaugų tinklą. Tačiau kadangi šalis didelė tai suvokėme, kad greičiausiai tai reikš tinklą provincijos ribose. Staigmena! Po dviejų mėnesių po sutarties pasirašymo išaiškėjo, kad vietinis tinklas reiškia aplink esančius 3-4 miestelius. Taigi, jei vienas iš mūsų nutolsta nuo namų per 100km., skambučiai tarpusavyje, kurie kaip ir turėtų būti nemokami, staiga apmokestinami po 35ct/ min. Taip tampame tiesiog paranojiškai lokalizaciją stebinčiais vartotojais. Ką gi išmokstame šią pamoką, ir suprantame, kad loginis mąstymas čia visai nereikalingas - niekas racionaliam paaiškinimui nepasiduoda. Toliau seka dar viena naujiena - visi įeinantys skambučiai ekrane rodomi kaip "unknown", tad net mėgindamas išvengti kokio agentėlio skambinimo to padaryti negali, kadangi kol neatsiliepi, tiesiog nežinai kas skambina. Aišku, šio diskomforto gali išvengti tačiau per mėnesį tai pareikalaus papildomų $8/dol. kiekvienai linijai, taigi šeimai $16/mėn. Norėdamas išvengti mokesčio už minėtus atsitiktinius skambintojus ar tiesiog lengvesne ranka kiloti ragelį, gali įsigyti nemokamų įeinančių skambučių planą už papildomus $20/mėn kiekvienai linijai ($40/mėn. šeimai). Kadangi skaičiai iš esmės nelabai ir įdomūs tiesiog reziumuoju, kad pirminė 50 CAD suma į mėnesį taip ir nebuvo pasiekta. Faktiškai kiekvieno mėnesio telefono sąskaita - virš 100 CAD. Turint galvoje, kad artimųjų, draugų čia nėra, tai visi skambučiai turėtų būti "tarnybiniai"... panašu, kad rimtai darbuojamės.
Automobilių draudimas
Sveiki atvykę į komunizmą. Nedaug toje santvarkoje pati gyvenau, tai jaučiuosi tiesiog kaip istoriniame muziejuje. Visoje Kanadoje egzistuoja viena draudimo sistema, vadinama ICBC. Faktiškai vienintelis pliusas kaip tikram socialistiniam piliečiui - nereikia skambinėtis ir ieškotis geriausios kainos, kadangi ji visose agentūrose bus tokia pati - visi kerpami pagal vieną standartą. Vos atvykusiam pasidaro aišku, kad pasaulis už Kanados ribų vairavimo ir draudimo prasme neegzistuoja. Bet kokia patirtis yra nulinė, tad čia įsigydamas teises tiesiog patampi naujoku. Naujokams automobilio draudimas metams prasideda kažkur nuo 2500 CAD. Automobiliai privalomai draudžiami tiek civiliniu, tiek kasko draudimais ir skirstomi į kategorijas: auto laisvalaikiui, auto darbui, auto verslui ir kt. tikslams. Pigiausias, suprantama, auto laisvalaikui. Kaip vėliau sužinojome tokiu automobiliu negalima važiuot į darbą, kadangi draudimas tokiu atveju nepadengs draudiminio įvykio. Mes kas mėnesį turime paploti 240CAD.
Vairuotojai British Columbia provincijoje totalūs vėpliadančiai. Dauguma vairuojančių svajoja apie dangiškus migdolus, kita dalis nachališkai užkerta kelią, braunasi į siauriausius tarpus, užsimerkę pravažiuoja šalutinio kelio ženklą ir pasitenkindami demonstruoja pirštų kombinacijas tiems, kurie kerta ant stabdžių važiuodami pagrindine gatve. Lygiai taip pat didžioji dalis vairuotojų sugeba užgriozdinti išvažiavimus, T formos sankryžas (tiesa, čia gal vienintelis pliusas, nes paprastai keturių krypčių eismo sankryžos lieka laisvos, turbūt šią taisyklę instruktoriai gerai atkalę visiems mokiniams). Taigi, sakyčiau įprastas piko vaizdelis Vilniaus gatvėse, tik čia jos labiau pastebimos, nes vis dar neįtikėtinai atrodo panašumas su Lietuva. Avarijų skaičius čia taip pat nemažas. Ką gi bent vairuodami pasijaučiame esantys namie.
Taigi, vienas toks aprašytas vėpliadantis, kirsdamas sankryžą, sugebėjo įčiuožti į mano mašiniuko šoną. Kaip supratau, ryškiai išsižiojęs spoksojo į sankryžoje įvykusią avariją ir nejučia pervažiavęs į mano juostą tiesiog kliudė. Policijos tokiais atvejais, kai nuostoliai neviršyja 1000 CAD, niekas nekviečia, o paprasčiausiai apsikeičia duomenimis ir po įvykio skubama pranešti galingajam ICBC. Vairuotojas, įliurlinęs į mūsiškį Dodge, pasirodė esąs piktas seneliukas, labiausiai burbėjęs dėl to, kad nesustojau ir pravažiavau sankryžoje esančią avariją be jokio susidomėjimo. Jo vairuojamas mano senelio amžiaus Chevrolet autobusiukas faktiškai nepatyrė jokio nuostolio - net jei patyrė tai nuo rūdžių, įlenkimų, dažų nusilupimo ir kitokių žymių nieko nesimatė.
Po pranešimo apie įvykį į ICBC šiaip ne taip atvažiavau po gerų trijų savaičių. Piktojo seneliuko pranešimo nebuvo nei kvapo, tad vertintoja mano nuostolius atraportavo taip: 1300CAD už taisymą ir 300CAD deductible mokestis (kai turi susimokėti pats). Esmė tokia, kad kol kita šalis nėra pranešusi ir pateikusi savos įvykių versijos, esi kaip ir pats kaltas (pats durnas)- sakyčiau visiškai iškreipta kaltumo prezumpcija. Kaip išsiaiškinau vėliau, kitai šaliai, paneigus mano pateiktą įvykių versiją, kaltė dalinama 50/50 ir to pasėkoje net tik tenka susimokėti deuctible, bet dar ir padidėja draudimo įmoka. Tegyvuoja komunizmas ne kitaip. Taigi, kolei kas vis dar laukiame išganingo ICBC atsakymo, kad piktasis seneliukas vis dėlto nepermąstė įvykių sekos ar bent kad jau atmintis dar veikia mėnesį atgalios.
