Nacionaliniai emigracijos į Kanadą ypatumai

Labai seniai norėjau paskelbti šį įrašą. Tupėjo jisai tarp mano juodraščių bene tris metus :) Patirtis neįkainojama, tad metu į dienos šviesą.

Šiandien mėginau objektyviai pažvelgti į emigraciją kaip į reiškinį, bet vis dėl to subjektyvumo neišvengsiu. Gal valandą kapsčiausi smegeninėje ieškodama didžiųjų emigracjos pliusų, bet kažkaip nieko neatradau. Pradžia nuo nulio, kaip daugelis apibūdina išvykimą gyventi į visiškai svetimą šalį, dažnai apgaubta daugybės iššūkių, nusivylimų ir atradimų. Tam tikrais nacionaliniais Kanados aspektais šioje srityje pasidalinsime ir mes. Kai kas  galbūt išblėso iš atminties, bet daugelis faktų gana iškalbingi.


Nors pastaraisiais metais atsirado permainų emigracinėje politikoje, klasikinė (kaip aš vadinu "skilled worker's" kelią) emigracija į Kanadą labai oficiali ir chronologiška. Tai testai, anketų pildymai, medicininės apžiūros, mokesčiai. Paprastai procesas gana ilgas - trunka iki 3 metų, tačiau mums dokumentus sutvarkė per 6 mėn. Tad faktiškai gavę imigracinę vizą jautėmės lengvai įkaušę, nes nei vienas neturėjome minčių emigruoti metų bėgyje. Kaip tik tuo metu dar gimė Uma ir rūpesčiai buvo visai kiti. Laiko susirinkti šmutkes ir išvažiuoti turėjome ne taip jau daug - maždau 8 mėnesius. Nusprendėme pakeliauti, kirsti sieną, grįžti ir jau tada pajudėti visam laikui. Mūsų planai dažnai keičiasi. Gimė Era :) Nusprendėme laboratorinį emigracijos bandymą nukelti dar metams ir galiausiai atsidūrėme Vankuveryje - ten, kur nešviečia saulė maždaug 10 mėnesių iš 12.

Daug iš koto verčiančių dalykų jau paminėjau ankstesniuose įrašuose, bet apie darbų paieškas ir patirtį šoje srityje pasidalinsiu čia. Po pusės metų "apšilimo" Juozas įsidarbino gerą vardą ir reputaciją turinčios (pabrėžiu šiuos du būdvardžius) automobilių grupės pardavimų salone. Darbas pardavimų srityje, nuo paties priklausančios perspektyvos finansiniu požiūriu greitai buvo užgožtos nevykusiu žmogiškųjų išteklių valdymo ir vadovavimo stokos kriterijumi. Kad būtų paprasčiau nuspalvinti darbinį vaizdelį - generalinį direktorių pavadinsim Kilpa, o pardavimų vadovą ir komandos "vadą" Lopeta. Lopeta salone atsakingas už visų pardavimo agentų samdymą, apmokymus, darbo kalendoriaus sudarymą, pardavimo proceso kontroliavimą ir t.t. ir pan. Iš dirbančių 6 agentų, Juozas vienas - baltasis (tiesiog faktas, be jokių pašalinių minčių ar ironijos). Lopeta šiek tiek pats patamsėjęs, bet save vadina airiu, tad tegu bus jis airių kilmės. 3 agentai: kinietis, korejėtis, taivanyzas (čia jau mes taip juos vadiname), indas ir neaiškios priklausomybės azijietė mergina. Kadangi agentų kaita liepos mėnesį buvo kaip keleivių traukinių stotyje, tai visų kitų turbūt nevardinsiu. Esmė ta, kad pirmomis dienomis apmokymų metu Juozas tegirdėjo kaip Lopeta "skalbia" kiniečius (apibendrintai juos visus vadinsime kiniečiais). Kai Juozas paklausė kiek jie čia dirba, jei taip vis dar mokomi elementarių dalykų, atsakymas buvo, kad maždaug nuo 4 iki 8 mėnesių. Galiausiai paaiškėjo, kad bent du kiniečiai angliškai tesupranta savo vardus, o visi kiti klausimai, sulaukdavo vieno atsakymo "yes". Kai Lopeta paklausė jų kaip jie prieina prie kliento ir užkalbina, atsakymas taip pat buvo - "yes". Savotiškai graudu ir juokinga. Graudu, kad tokiu būdu Lopeta mėgino susirinkt "good team", juokinga, kad vienas kiniečių į klientų skambučius, kurie prasidėdavo klausimu "Is this Peep Peep dealership", atsakydavo "wrong number". Galiausiai trys kiniečiai išėjo iš darbo arba buvo atleisti. Liko vienas vyrukas Rodžeris, kuris pasak paties Lopetos yra "kvailas, bet geras žmogus, tad negalima jo atleist", Surikas, indas kuris jau begalę metų dirbo toje srityje ir buvo neblogai įvaldęs pardavimų meną, ir Juozas. Bandydamas gelbėt "team" Lopeta priėmė pora neaiškių personų, o likusiems teko "art" už pabėgusius kolegas. Tada prasidėjo darbas savaitgaliais ir išeiginėm. Pasiskirstymo kada ir kam dirbt nelabai buvo. Lopeta tiesiog paklausdavo, kas dirbs sekmadienį ir visų žvilgsniai nnukrypdavo į Rodžerį. Kai šis pamikčiodavo, kad jau kelis sekmadienius iš eilės dirba, Juozas pasiūlydavo mest monetą. Ir vis burtai būdavo nepalankūs Rodžeriui. Kitais kartais metant monetą Rodžeriui buvo leidžiama pirmam pasirinkt pusę, bet Lopeta monetą mesdavo po stalu ir pareikšdavo, kad Rodžeriui ir vėl nepasisekė. Turbūt visiškai nusidirbęs žmogelis totaliai prarado anglų kalbos sugebėjimus. Kai Juozas bandė suderinti su juo skambučių sąrašus, į klausimą "Does Karla work in the reception. I called her during the weekend", Rodžeris pritariamai ėmė linksėt galva "oh, yes yes I like cadillac, cadillac is good car. I like porshe too".


Paskutinis Juozo pokalbis su Lopeta buvo panašus į keturmečių smėlio dėžės dialogą. Pokalbis maždaug skambėjo taip, aš girdėjau, kad jis sakė, o jis sakė, o man sakė, kad Tu sakei...Pokalbio pabaigoje Lopeta išsitraukė bibliją ir ėmė skelbtis esąs krikščionis, kad jis visus myli ir visi jį turi mylėt, ir kad retkarčiais pašaukti ant pavaldinio esą nieko bloga ( te Dievas jam atleidžia), nes kitaip darbas nebus atliktas gerai. Visų cirko numerių turbūt ir neišvardinsim. Galiausiai Juozas iš šito cirko ir pabėgo.


Metęs pardavimų sritį kuriam laikui, Juozas nusprendė griebtis dar JAV atidirbto "renovation and residence maintenance" amato. Iš pradžių padirbo pas išeivį iš Indijos. Kai prasidėjo viena išeiginė, kita išeiginė ir ilgi pokalbiai telefonu apie tai, kiek daug darbų ir projektų laukia, Juozas su juo atsisveikino. Iki šiol veltėdžių biurokratų pagalba mėginame atsiimti uždirbtus pinigus - atlyginimą.Šiai dienai galiu pasakyt - pavyko.

Trečioji auka - grynakraujis kanadietis James P. Buvęs siaubingai užimtas susitikti interviu, pagaliau tai padarė ir Juozas ėmėsi šešių savaičių projekto, kuris greit sutrumpėji iki aštuonių dienų. Darbdavys priėmė į darbą tiek tautos, lyg ruošdamasis bulviakasiui. Tokiu būdu dviese laikė vieną plaktuką, tryse interpretavo objekto brėžinius ir galiausiai šešiese stumdė vieną daiktą iš vienos į kitą vietą. Beje, iš tos gausybės samdinių pasirodė esą nemažai "čainikų", kurie patvarkė prižiūrimą objektą taip, kad visą savaitgalį pats bosas išsijuosęs dirbo ir taisė klaidas. To pasekmė - niekaip neišprašomas Juozo atlyginimas. Kai galiausiai James gavo oficialų pranešimą, kad atlyginimo reikalausim teisiniais keliais, čekis atsidūrė Juozo rankose.


Ketvirtasis fruktas - kilimo iš vidurio rytų. Gana didelė kompanija, valdanti 16 nuomojamų pastatų kompleksą, tačiau akivaizdžiai gyvenanti "manjana" principu. Vadovybė amžinai atidėlioja darbus, vadybininkai nesuvokia organizavimo principų. Eilinį kartą vėl vengiama mokėti. Istorijos dabar skamba taip "išsiunčiau paštu" (nors matosi beveik kas dieną); "palikau mašinoje", "palikau ofise ant stalo", "atvešiu ryt"...

Po tokių neįtikėtinų mūsų išsilavinimui ir supratimui istorijų, pradėjom klausinėti vietinių, ar čia mes kvadratiniai, ar tai Kanados darbo rinkos nacionalinis ypatumas. Ir pasirodo, net keista, bet iš tiesų pastarasis. Baisiausia, kad tai ne tik ne paguodė, bet tik visiškai išlydė mūsų supratimą apie darbo santykius šitame žemės pusrutylyje, tiksliau įioje provincijoje, nes plačiai teigti apie visą šalį nedrįstu. Pasirodo vienas kanadietis taip darbdaviui paliko $5000, kitas $3000, trečias metus vejojosi darbdavį iš paskos, kol galiausiai pagailo ir savęs, ir antra tiek išleistų pinigų toms gaudynėms. Realiai nėra net griežtos veikiančios tokio piktybiško veikimo kontroliavimo sistemos. Esantys Employment standards biurai, kurie kaip ir turėtų tokius dalykus prižiūrėti, skundus tąso savo stalčiuose po pusę ir daugiau metų, galiausiai darbuotojas arba numoja ranka, arba tiesiog sutinka su bet kokiu apmokėjimu iš darbdavio pusės. Nustebtumėt, kodėl sutinka. Todėl, kad nesutikus, jam teks eiti į teismą ir minimum metus, du tampytis linksint galvą teisėjo malonėn. O teismuose prasideda įrodyk tą, įrodyk aną. Ne retai svarstyklės nusvyra darbdavių pusėn. 

Mažų vaikų tėvams arba kaip išlaikyti sveiką protą

Kai tik prasidėjo mano kaip "mamos" sezonas, kažkaip pasidarė akivaizdu, kad jis niekada nepasibaigs. Dabar darosi aišku, ką mamos ir močiutės grūmodamos kumščiais man pavymui prieš kokius 15 metų turėjo mintyje "palauk, turėsi savo vaikų, tada suprasi, kas tai yra". Supratau...dar niekada nesijaučiau iki kaulų smegenų taip pavargusi, o galvoje sukasi tik viena mintis "ar ištrauksiu iki lovos šiąnakt". Gerų patarimų aplink pilna, daugiau nei reikia, nespėju ravėt - švytinčios antraštės kaip nepamiršti savęs - spa, manikiūrai, pedikiūrai, susitikimai su draugais (be vaikų!), kelionės, atsotogos, kaitinant bambą su koteiliu rankose...paveikslėliai ir besišypsantys veidai prie tokių straipsnių - akivaizdi klastotė. Bent jau mano gyvenima tai N.E.Į.M.A.N.O.M.A. Tikrai nesigailiu, kad turiu dvi nenusėdinčias ir amžinai čiauškančias priedėles. Na gal kartais...Būna nuostabių akimirkų, kurių niekas niekada nepakartos ir neatkartos, tuo labiau nepakeis, kai pvz. ryte randi tyloje nuspalvintą piešinį su užrašu "Mamai, nes labai myliu" arba džiaugsmingą šūksnį pravažiuojant pro ką tik prasiskleidusių pienių lauką "Mam, žiūrėk kokia pievyyyynė".

Tačiau būna dienų ir dar daugiau akimirkų, kai tiesiog pabudus ryte išganingai lauki vakaro, kada vaikai suguls miegoti ir niekaip netelpa į galvą mintis, kaip tą dieną prastumti greičiau, ramiau ir bent su šlakeliu sveiko proto. Nuolatiniai reikalavimai, nesibaigiantys poreikiai ir kautynės kardais kas minutę dėl kreidutės arba popieriaus lapo. Tegu kreidučių būna šešios tokios pačios, bet reikia abiems būtent tos vienintelės ir tą pačią sekundę. Tokios situacijos labai panašios į filmų siužetus, kai išminuotojai nukenksmina sprogmenis - lieka 0:00 ir...viskas baigiasi gerai. Mūsų atveju viskas dažniausiai baigiasi kakaryne - tiek mano, tiek Umos ir Eros. O kur tas amžinas žavusis kreipinys "Mama, žiūrėk...Mam, žiūūūrėėėėėk" - ir taip kas 2 minutes. Ir pažiūrėti PRIVALAU. Nes jei kaip mamutas nesumyksiu bent "mhm...matau", kils karščio banga.

Uma, beveik neabejoju, bus kitas Steve Jobs. Nuoširdi užuojauta jo tėvams. Ji turi pačią tiksliausią viziją ko ji nori ir kaip viskas turi būti - tik taip ir ne kitaip.  Kai kada tai lovos užklotas, kuris turi būti ištiestas būtent tokiu kampu ir klojamas ne bet kaip sau, bet kelis kartus plėvesuojant ore, o paskui lovą uždengti taip, kad pridėjus gulsčiuką nebūtų milimetrinio nuokrypio. Kitą kartą tai būdas, kaip užsisegti megztinį arba apsiauti batus; arba kaip turi būti pasodintas meškutis, kad jo žvilgsnis kryptų būtent į Umos lėkštę, ne duok Die jis pasisuks į sesės pusę. Uma kaip lazerinis spindulys - turi būti griežtai taip ir ne kitaip - tiksliai, kaip ji nori. O kur tas derybų menas - nesuvokiu kaip normalaus žmogaus tai gali neišvesti iš pusiausvyros. Deramasi dabar dėl visko ir dėl nieko...iki kojų pirštų nusigraužimo iš nevilties, kad tiesiog suaugusiojo argumentai "nepriimtini". Kaip penkiamečiui paaiškinti, kad kiekvieną kartą, kai palinkime labos nakties ir išeiname iš kambario, nebereikia keltis iš lovos "tiesiog pasiklausti ar užgesinsi šviesą, kai eisi miegot" arba "man šilta". Kodėl nebūna šilta 2 minutes prieš man išeinant iš kambario? Ir kuo baigiasi migdymaisi kas vakarą?  - KATASTROFA. Aš būnu komos būsenoje, nenorėdama net pagalvoti, kad laukia rytdiena, o abi varlės apsisriūbčiojusios ir apsikukčiojusios po kokios valandos negailestingo kankinimo ritualo savo klausimais ir derybomis, užmiega. Ir vos pamatai jas miegančias, taip dažniausiai sprigtelni sau į kaktą - juk abi tokie angelai, kai miega.

Iš tiesų gana dažnai abiejų peštynės ir klyksmai mane priveda iki taško, kai norisi sulysti į spintą, užsidaryti ir pusdienį neišeiti. Ir nepaneigsiu, bet ir nepatvirtinsiu, kad sėdėdama ten mielai graužčiau traškučius arba, o gal net ir, šokoladą (kokias šešias plyteles).

Nemažai sutinku žmonių, ypač čia, sakančių: "Džiaukis kiekviena akimirka dabar. Jie taip greit užauga". Paprastai palinksiu galva, kažkaip priverstinai nusišypsau, o iš tiesų, tyliai tyliai viduje norėčiau visus tuos "mokytojus" įmerkti į eketę vidury ežero. Ir ten palaikyt...po vandeniu...šiek tiek, na bent kol kiek supanikuos ir išsigąs.

Ir visi tie, kurie turit pažįstamų su mažais vaikais arba jei Jūsų vaikai suaugę jau, prisiekit, kad niekada niekada niekada jiems taip nesakysit. Ne todėl, kad tai būtų netiesa, bet tai visiškai nepadeda.

Žinoma, kad jie užaugs, žinoma, kad liks tik patys geriausi prisiminimai, ir natūralu yra kažkaip nostalgiškai prisiminti praėjusį laiką. Tačiau mėginimas priminti, kad būtent ši akimirka kažkaip ypatinga visiškai neįrodo tos akimirkos dieviškumo. Tiesą sakant, atrodo, kad tai dar vienas neįmanomas dalykas, kurį kažkaip turi prisiversti padaryti, nes logiškai juk suvoki tos akimirkos praeinamumą ir negrįžtamumą. Net ir tiems, kurie jau seniai užaugino vaikus ir mėgsta taip neatsakingai aušinti burną galiu priminti, kad ir jums, kaip ir man, buvo gausybė dienų, kai būti "mama" arba "tėčiu" visai nesinorėjo. Turbūt pamiršot...tad primenu, bet man priminti apie esamos situacijos džiaugsmingumą tikrai nereikia - galiu trinktelėt atgal.

Visiems tiems, kas turi mažų vaikų - būna akimirkų, kurias tikrai norisi įamžinti ir džiaugtis, kad turi tokius nuostabius mažus žmogučius bei patiri patį didžiausią jų augimo stebuklą. Bet kaip ten bebūtų tikrai yra daug dienų, kai norisi sugrūsti galvą į smėlį. Iš tiesų, nei vienas nesame blogas tėvas ar mama jeigu:

Jūsų vaikai negali tiesiog "sveikai maitintis" ir niekaip nerandat būdo kaip jiems sukišti, tikrąja to žodžio prasme, salotų gūžtę, nors Jūsų kaimynų vaikai sėdi kopūstų lysvėse ir traškina žandikauliais nuo žalumynų puotos. Akivaizdu, kaimynas naudoja dar Jums nežinomą hipnozės arba bauginimo būdą.

Jūs mieliau būtumėte darbe 24 val. per parą.

Jūs nesugalvojat kaip 100-ąjį kartą iš eilės ramiai ir suprantamai vaikams paaiškinti, kodėl negalite eiti į parką važinėtis dviratukais kai už lango -10C ir sniego iki kelių.

Jūs neišlaikot eilinio gudriai suregzto teroristinio išpuolio dėl paslapčia suvalgytos sausainių dėžutės, kuri, Jūsų manymu, buvo meistriškai paslėpta ir kurią dabar turėjote nešti kolegoms į darbą kaip ilgai lauktas lauktuves.

Negalite sulaukti kada jie pagaliau eis miegoti.

Jeigu girdint jų klegėjimą aplinkui tiesiog norisi atsidaryti butelį vyno ir nesustoti.

Net jeigu iš nevilties pradedat grasinti ir bauginti nebūtais dalykais bei tampate panašus į tuos verkšlenančius padarus šalia savęs - nesate blogas tėtis ir nesate bloga mama.

Tiesiog esate normalūs žmonės. Negalite padaryti visko ir dar tuo pačiu metu. Pripažinkime, kad šioje laiko plotmėje tėvystės standartai pasiekė kosmines aukštumas ir be NASA lėktuvo jų tiesiog nepasiekt. Kiekvieną kartą kai kažką padarome ne pagal moksliškai išdėstytas "geros" tėvystės metodikas, patarimus ir studijas, pasijuntame lyg baisiausi nevykėliai. Manau, kad viena iš priežasčių kodėl taip dažnai jaučiamės išsunkti ir pervargę tai nuolatinių radarų sistema aplink - daug stebėtojų ir dar daugiau srūvančios informacijos su nuorodomis ką daryti, kad Tavo vaikas būtų pats pačiausias. Atrodo, jei nusižengsi vienai taisyklei, tai tavo vaikas staiga nusiridena vunderkindų kopėčiomis žemyn iki primatų lygio. Tos nuolatinės dabartinių tėvų varžybos, kurio vaikas taps kitu Prezidentu, mokančiu skaityti trejų metu, sprendžiančiu geometrines progresijas šešių metų ir kuris vos penkių pagamina pietus šeimai ir dar ne bet kokius - iš daržovių. Gal iš tiesų reikia nepamiršti, kad pirmiausiai kiekvienas iš mūsų esame suaugęs, tada mama ar tėtis, tada darbuotojas, darbdavys ir t.t. Kiekvieno prioritetai sau, tiesiog retkarčiais galima tyliai paprašyti TO aukštai aukštai, kad padėtų mums tapti geresniais nei esame, o ne idealiais tėvais. Tad jei kartą kitą pamatysite tėvus padūmavusiais ir pilnais nevilties žvilgsniais, pasiūlykite jiems pabūti su jų vaikais, o pačius išsiųskit į kokį gero kino vakarą.

Jūs pavargę iki kaulų smegenų...nemanau, kad greitu laiku tai pasikeis, tiesiog mūsų tokių daug. Įkvėpk. Iškvėpk. Apsidairyk - nustebsi, kad esi ne vienas.