Day care, preschool and kindergarten

Kanados darželių ir lopšelių sistema skiriasi nuo įprastos lietuviškos, tad patiems teko gerokai ilgai pavargti, kol susigaudėm kanadietiškos tvarkos labirintuose. Kadangi iš mūsų ankstesnės patirties yra aišku, jog kanadietiška tvarka prilygsta tvarkai runkelių lauke, tai ir dabar kai kurios žinios gali būti mistiškai klaidinančios.

Pagal bendrą sistemą, gimus kūdikiui, mama gauna "maternity leave" atostogas arba, mums gerai ir Lietuvoje žinomas, motinystės atostogas. Jos trunka vienerius metus, tad, lyginant su tokia pat sistema JAV, yra dastik fantastik. Tuos metus vyriausybė mamai moka 60% turėto atlyginimo. Štai po metų ir ateina ta diena, kai tenka apsispręsti - pasilikti vaiką auginti namuose, atiduoti į lopšelį (day care) ar samdyti auklę. Nemažai vietinių šeimų kviečiasi live in nannies. Jų vidutinis mėnesio atlyginimas siekia 700 - 1000 CAD/mėn., tačiau tenka įsipareigoti tokį asmenį apgyvendinti savo namuose ir susitaikyti su n+k galimybių, kad auklė gali netikti, nepatikti, atsibosti kaip penktas ratas vežime. Ateinanti auklė paprastai kainuoja nuo 10 - 18 CAD/val. Lopšeliai vienam vaikui prasideda nuo 600CAD (kažkieno namuose, dažniausiai nelicenzijuota veikla) iki 1300CAD į mėnesį. Iš esmės vaiko palikimą kanadietiškame lopšelyje vadinu tikra vegetacija. Kadangi vaikų būna nuo 16-25 grupėje, nei vienu iš jų neįmanoma normaliai pasirūpinti. Trys auklėtojos laksto nuo vieno prie kito, o vaikai daro, ką nori. Viename tokiame lopšelyje buvome apsilankę ir išėjome kaip plyta per galvą trenkti. Vaikų amžius nuo metukų iki trijų metų, tad vieni vos dar stovi, kiti ropoja, treti vaikšto, ketvirti jau laksto. Nosys nubalnotos, kaktos nubrozdintos, apie rankas, kojas ir visas galūnes nė nebešneku, nes turbut sveikos vietos nelabai rastume. Patys vaikai gana agresyvūs, nieko neklauso, auklėtojos kaip kempinės išsisunkusios, sunkiai surezga primityvius sakinius. Faktiškai kone vaikų namai, nors net kai kuriuose jų situacija turbūt geresnė. Taigi, už pampio pakeitimą, šalto maisto davinį (kurį suruošt reikia pačiam, o kadangi laiko kiekvienam pašildyt ir paruošt neužtenka, tai tėvams reikia sužibėt išradingumu ir įdėt greitą šaltą užkandą iš namų), miegojimo miegmaišiukuose po 10-12 viename kambaryje ant grindų ir krūvą mėlynių bei nubrozdinimų nesinori mokėti po 700CAD į mėnesį. Suprantama, kad ne visos daycare yra tokios, tačiau mums visada pasitaiko stebėtini kraštutinumai.
Kiekvienas vaikas sulaukęs 3 metukų jau pradeda eiti į preschool. Ji trunka 2-3 val per dieną, 2-3 dienas per savaitę. Šių darželių pagrindinis principas - vaiką socializuoti. Faktiškai didesnių mokslų čia jie neturi: žaidžia, piešia, lipdo, padainuoja. Maždaug nuo 4-5 metų prasideda paruošiamoji kindergarten grupė, nors ji vis dar vadinasi preschool. Čia vaikai jau mokosi pažinti raides, skaičius ir t.t. Pamokos vis dar trunka po keletą valandų per dieną. Nuo 5 metų visi vaikai eina į kindergarten - arba pilną dieną, arba pusę dienos, kur aktyviau ruošiasi mokyklai.

Umos pirmoji diena darželyje atitiko visus chaoso teorijos dėsnius. Iš 15 vaikų turbūt tik 6 neverkė. Neverkė todėl, kad jau nuo metukų keliavo į daycare. Kadangi klykė pusė grupės vaikų, tai faktiškai bene visą laiką su jais išbuvo tėvai. Prisižiūrėjau begales vaidinimų. Vieni tėvai bandė nepastebėti išsmukti pro galines duris, kas man pasirodė visiškai nevykęs ir netgi žalingas eksperimentas. Kiti bandė papirkti rėkiančius pyplius sausainiais, saldainiais ir kitais skanumynais "po darželio. Treti valėsi snargliuotas rankovės į servetėles ir bandė atplėšti į kelnes įsikibusias kūkčiojančias atžalas. Antroji ir trečioji dienos buvo daugiau mažiau panašios. Galbūt tik penktą dieną Uma patempdavo lūpą, bet didesnes ašaras sulaikydavo. Nors jos nenuilstantis "nenoriu būti viena" man spengdavo ausyse kaip įkyrios musės zyzimas visą dieną.

Po mėnesio dalyvavimo chaoso tvarkoje, šiek tiek paklausinėjau auklėtojų, kaip Umai sekasi. Visi gerai žinom, kad anglų kalbą Uma ignoruoja, tačiau panašu, kad kažką supranta. Aišku, ar tikrai supranta, aš abejoju, nes į kiekvieną auklėtojos klausimą dažniausiai sako "ne". Soczializuotis ji taip pat kol kas nesisocializuoja. Pirmomis dienomis dar viskas buvo įdomu, o dabar ji viską tik stebi. Auklėtoja kol kas labai džiaugiasi Umos progresu, t.y. Uma jau parodo jai savo piešinį ar kokį kitą darbelį ir sutinka kartu išeiti į lauką. Jei Umai pasiūlo kažką daryti kartu su vaikais, tai ji dažniausiai tokius pasiūlymus ignoruoja. Jei vaikai susodinami į ratelį dainuoti, klausyti istorijos, tai Uma atsisėda atskirai prie staliuko ir sugalvoja lipdukus paklijuoti. Jei vaikai susėda prie stalo lipdyti modeliną, tai Uma nueina į priešingą kambario pusę, kur nieko nėra ir užsiima kokia veikla arba tiesiog stebi iš tolo, ką veikia vaikai. Faktiškai buvimo kartu ji nepripažįsta, o jei jos didenybė ir atsisėda kartu su vaikais į ratelį tai visiškai nieko nedaro, ką rodo auklėtojos ir kartoja kiti vaikai. Kadangi ji mėgsta dainuoti, tai turbūt vienintelė pagunda būti ratelyje ir yra dainelės, nors, kai aš jos paklausiu, ar dainavo, tai paprastai atsako "ne". Jei paklausiu, apie ką šiandien darželyje pasakojo auklėtojos (kiekvienai dienai skirta tam tikra tema, pvz. jūros gyvūnai, fermos gyvuliai ir t.t.), tai įprastai atsako "nieko". Vienintelį žodį kurį iš jos išgirdau ne lietuvišką, tai pasiėmus iš darželio mane pavadino "mommy mamyte". O šiaip ji neturi poreikio bendrauti, jei reikia, pirštu parodo ir sako "mmm". Jei bandau su kokiu vaiku supažindinti tai traukia mane kuo toliau ir sako, kad ji nenori draugaut. Auklėtojos, skirtingai nei aš, Umos buvimu darželyje džiaugiasi ir vis giria, kad Uma turi savo nuomone, kad žino, ko nori. Vienintelei, kuriai darželyje patinka, tai mūsų Erai. Kadangi ji iš viso nežino žodžių "baimė", "atsiskyrimas", "pasimetimas", "saugumas", tai atėjus į Umos darželį, nešasi per visus žaislus, bendrauja su vaikais. Jei aš ir dingstu iš akiračio, nei karto manęs nepasigenda, faktiškai net nesuvokia, kad kažko trūksta. Turbūt atsitokėtų, kad mamos nėra tik tada, kai užsimanytų valgyt. Kol kas taip ir stumiamės į priekį. Jei Lietuvoje pradėsime eiti į darželį, galbūt pokyčiai bus kitokie ir Uma susiprras, kad būti "Jos Didenybe" užtenka ir namuose.

Amerikinio gyvenimo linksmybės

Kadangi mes kitaip nei didžioji emigrantų banga neturime rožinių akinių, tai į visą aplink verdančią košę stengiamės žiūrėt savo žydrom lietuviškom akim, tai pateiksiu keletą teminių niuansų kaip vis dėl to atrodo tas užsienietiškas gyvenimas optimistiškai nusiteikusiems pabėgėliams iš tėvynės. Kodėl prakalbau apie rožinius akinius? Na tiesiog mes, kad ir kiek dėtume pastangų, kad ir kaip stengtumėmės, nesugebam drėbti purvo ant savo gimtosios šalies, kaltindami ją būtomis ir nebūtomis nelaimėmis, o dažniausiai tuo, kad "Lietuva man nieko nedavė", todėl esame laimingi išvažiavę ir šauniai įsikūrę kokioje U.K., U.S.A. ar E.U. šalyje.

Kanados bankų sistema

Kanados bankai, pasak vietinės spaudos, išdidžiai atlaikė ir dar tebelaiko pasaulį užgriuvusią finansinę katastrofą tiesiog pavyzdingai. Panašu, kad nemažą vaidmenį bankų atsilaikyme atlieka paprasti klientai, kurie it Solomonai laiko finansinių ir kreditinių įstaigų išlaidų stulpus. Kiekvienas klientas yra apmokestinamas mėnesio mokesčiu, kuris priklausomai nuo galimybės išlaikyti atitinkamą balansą sąskaitoje svyruoja nuo $6 - $13/mėn. Norėdamas išvengti dar ir operacijų mokesčio klientas nori nenori turi sutikti su aukštesniu balanso išlaikymu savo sąskaitoje, kitaip už kiekvieną operaciją reikės susimokėti po 60ct (operacija - bet kokia išlaida einamojoje sąskaitoje ar debetinės kortelės panaudojimas). Kadangi kai kurios paslaugos čia vis dar apmokamos čekiais, norėdamas užsisakyti čekių knygelę dar pakloji $30-$40. Taip iškaišęs visus sutaupytus dolerius tampi banko vergu, nors jie maloniai Tave vadina klientu ir faktiškai kas mėnesį skaičiuoji savo atliekamas operacijas bei kas dieną tikrini ar tik nenukritai žemiau savo leistino mėnesinio balanso limito. Pačias banko įstaigas stengiamės aplankyti kaip įmanoma rečiau, nes kiekvienas banko klerkas būtinai išklausinėja kur dirbi, kaip dirbi, ką veiki savaitgaliu, kokį pieną parduotuvėje perki, ar įėjai pro šonines ar paradines įstaigos duris, kodėl neaugini čihuahua veislės šuniuko ir t.t. Nuo tų absurdiškų klausimų ir ištapetuotos šypsenos pavargsti labiau nei atrodo turėtų pavargti klerkas. Spėju, kad jie gerai tuose bankuose šeriami linksmosiom medžiagom. Paprastam žmogui tokia kasdienė kankynė turėtų atimt sveiką protą.

Mobilieji  milžinai

Kanadoje egzistuoja trys stambios mobiliųjų paslaugų teikimo bendrovės(Telus, Rogers ir Bell) bei keletas smulkesnių, vis dar bandančių įplaukti į plačiuosius mobiliuosius vandenis, kompanijėlių (pvz. Fido). Telefoniniai kontraktai čia pasirašomi minimum 2 metams, bet geresni pasiūlymai egzistuoja 3 metų kontraktams. Taigi, dar viena vergovės rūšis. Du/tris metus parsiduodi vienam iš šių milžinų ir galiausiai suvoki, kad reklaminės gudrybės su patraukliomis kainomis egzistuoja tik stenduose. Kadangi mes esame du naudotojai, mums paranku rinktis "šeimyninį" planą už $50/mėn. Jo esmė - 200 nemokamų minučių vietiniame tinkle. Turiu pridurti, kad Kanadoje visi skambučiai tiek įeinantys, tiek ir išeinantys yra apmokestinami. Pamanysite, kad taip mažiau telemarketingo ir kosmiškai greit šnekančių agentėlių, siūlančių siurblius ir draudimą kone nuo visų gyvenimo aplinkybių, skambučių? Manykite dar kartą, už jų skambučius taip pat tenka susimokėt, tad vietiniai labai išsitreniravę ragelį mest po pirmos sekundės. Taigi, šiaip ne taip pripratus prie "už viską moki pats" minties, išsirinkom prieštvaninius telefonus (nors ir už juos teko apsimokėt nedidelę sumą) ir užsisakėm šeimyninį planą (pokalbiai tarp plano narių "nemokami'). Logiškai mąstant "vietinis tinklas" turėtų reikšti šalyje esantį mobiliosios kompanijos paslaugų tinklą. Tačiau kadangi šalis didelė tai suvokėme, kad greičiausiai tai reikš tinklą provincijos ribose. Staigmena! Po dviejų mėnesių po sutarties pasirašymo išaiškėjo, kad vietinis tinklas reiškia aplink esančius 3-4 miestelius. Taigi, jei vienas iš mūsų nutolsta nuo namų per 100km., skambučiai tarpusavyje, kurie kaip ir turėtų būti nemokami, staiga apmokestinami po 35ct/ min. Taip tampame tiesiog paranojiškai lokalizaciją stebinčiais vartotojais. Ką gi išmokstame šią pamoką, ir suprantame, kad loginis mąstymas čia visai nereikalingas - niekas racionaliam paaiškinimui nepasiduoda. Toliau seka dar viena naujiena - visi įeinantys skambučiai ekrane rodomi kaip "unknown", tad net mėgindamas išvengti kokio agentėlio skambinimo to padaryti negali, kadangi kol neatsiliepi, tiesiog nežinai kas skambina. Aišku, šio diskomforto gali išvengti tačiau per mėnesį tai pareikalaus papildomų $8/dol. kiekvienai linijai, taigi šeimai $16/mėn. Norėdamas išvengti mokesčio už minėtus atsitiktinius skambintojus ar tiesiog lengvesne ranka kiloti ragelį, gali įsigyti nemokamų įeinančių skambučių planą už papildomus $20/mėn kiekvienai linijai ($40/mėn. šeimai). Kadangi skaičiai iš esmės nelabai ir įdomūs tiesiog reziumuoju, kad pirminė 50 CAD suma į mėnesį taip ir nebuvo pasiekta. Faktiškai kiekvieno mėnesio telefono sąskaita - virš 100 CAD. Turint galvoje, kad artimųjų, draugų čia nėra, tai visi skambučiai turėtų būti "tarnybiniai"... panašu, kad rimtai darbuojamės.

Automobilių draudimas

Sveiki atvykę į komunizmą. Nedaug toje santvarkoje pati gyvenau, tai jaučiuosi tiesiog kaip istoriniame muziejuje. Visoje Kanadoje egzistuoja viena draudimo sistema, vadinama ICBC. Faktiškai vienintelis pliusas kaip tikram socialistiniam piliečiui - nereikia skambinėtis ir ieškotis geriausios kainos, kadangi ji visose agentūrose bus tokia pati - visi kerpami pagal vieną standartą. Vos atvykusiam pasidaro aišku, kad pasaulis už Kanados ribų vairavimo ir draudimo prasme neegzistuoja. Bet kokia patirtis yra nulinė, tad čia įsigydamas teises tiesiog patampi naujoku. Naujokams automobilio draudimas metams prasideda kažkur nuo 2500 CAD. Automobiliai privalomai draudžiami tiek civiliniu, tiek kasko draudimais ir skirstomi į kategorijas: auto laisvalaikiui, auto darbui, auto verslui ir kt. tikslams. Pigiausias, suprantama, auto laisvalaikui. Kaip vėliau sužinojome tokiu automobiliu negalima važiuot į darbą, kadangi draudimas tokiu atveju nepadengs draudiminio įvykio. Mes kas mėnesį turime paploti 240CAD.

Vairuotojai British Columbia provincijoje totalūs vėpliadančiai. Dauguma vairuojančių svajoja apie dangiškus migdolus, kita dalis nachališkai užkerta kelią, braunasi į siauriausius tarpus, užsimerkę pravažiuoja šalutinio kelio ženklą ir pasitenkindami demonstruoja pirštų kombinacijas tiems, kurie kerta ant stabdžių važiuodami pagrindine gatve. Lygiai taip pat didžioji dalis vairuotojų sugeba užgriozdinti išvažiavimus, T formos sankryžas (tiesa, čia gal vienintelis pliusas, nes paprastai keturių krypčių eismo sankryžos lieka laisvos, turbūt šią taisyklę instruktoriai gerai atkalę visiems mokiniams). Taigi, sakyčiau įprastas piko vaizdelis Vilniaus gatvėse, tik čia jos labiau pastebimos, nes vis dar neįtikėtinai atrodo panašumas su Lietuva. Avarijų skaičius čia taip pat nemažas. Ką gi bent vairuodami pasijaučiame esantys namie.

Taigi, vienas toks aprašytas vėpliadantis, kirsdamas sankryžą, sugebėjo įčiuožti į mano mašiniuko šoną. Kaip supratau, ryškiai išsižiojęs spoksojo į sankryžoje įvykusią avariją ir nejučia pervažiavęs į mano juostą tiesiog kliudė. Policijos tokiais atvejais, kai nuostoliai neviršyja 1000 CAD, niekas nekviečia, o paprasčiausiai apsikeičia duomenimis ir po įvykio skubama pranešti galingajam ICBC. Vairuotojas, įliurlinęs į mūsiškį Dodge, pasirodė esąs piktas seneliukas, labiausiai burbėjęs dėl to, kad nesustojau ir pravažiavau sankryžoje esančią avariją be jokio susidomėjimo. Jo vairuojamas mano senelio amžiaus Chevrolet autobusiukas faktiškai nepatyrė jokio nuostolio - net jei patyrė tai nuo rūdžių, įlenkimų, dažų nusilupimo ir kitokių žymių nieko nesimatė.

Po pranešimo apie įvykį į ICBC šiaip ne taip atvažiavau po gerų trijų savaičių. Piktojo seneliuko pranešimo nebuvo nei kvapo, tad vertintoja mano nuostolius atraportavo taip: 1300CAD už taisymą ir 300CAD deductible mokestis (kai turi susimokėti pats). Esmė tokia, kad kol kita šalis nėra pranešusi ir pateikusi savos įvykių versijos, esi kaip ir pats kaltas (pats durnas)- sakyčiau visiškai iškreipta kaltumo prezumpcija. Kaip išsiaiškinau vėliau, kitai šaliai, paneigus mano pateiktą įvykių versiją, kaltė dalinama 50/50 ir to pasėkoje net tik tenka susimokėti deuctible, bet dar ir padidėja draudimo įmoka. Tegyvuoja komunizmas ne kitaip. Taigi, kolei kas vis dar laukiame išganingo ICBC atsakymo, kad piktasis seneliukas vis dėlto nepermąstė įvykių sekos ar bent kad jau atmintis dar veikia mėnesį atgalios.

Umos dantukai

Dantukų kelionė į šviesesnį rytojų tęsiasi. Kol mes grumuliojam mintis į kurią pusę pasiduoti, gavome preliminarius paskaičiavimus dėl Umos dantukų operacijos. Viva Kanados sveikatos sistema.

Enclosed is the estimate you require for dental treatment for Uma


Estimate $2910 (without insurance)

Facility Fee (hosp. rental) $724.

Dental cost $1310.

TOTAL $2034. (surgery done at Cambie Surgery Centre)

TOTAL $1310. (surgery done at Children”s Hosp.)

This ESTIMATE reflects the ins. coverage you have with GWL 80% with a max. of $2500.Xrays, prophy/fluoride,any misc. treatment as seen on xrays


Tooth 55 – sealant or filling

54 – sealant or stainless steel crown

52,51,61,62 – composite crown and indirect pulp cap or extraction (BCCH,children’s)

64 – sealant or stainless steel crown

65 – sealant or filling

75 – sealant or filling

74 – sealant or stainless steel crown

84 – filling or stainless steel crown

85 – sealant or filling

Tokia pati operacija Lietuvoje, kainuotų apie $700 dolerių, o dėl specialistų darbo kokybės turbūt tikrai nustebintų. Datą operacijai taip pat jau gavome - lapkričio 12d., tačiau greičiausiai prašysim Umos dantukų dar palaukti. Gal pavyks. Retkarčiais vakare valant, ji jau sako, kad skauda...

Umos vasaros stovyklėlė - pirmos trys dienos

Galvojau nuo ko pradėti šio įrašo rašymą ir prisiminiau savo vaikystės baubą - darželį. Pamenu, kad baisiai nenorėjau ten eiti, pamenu, kad turėjom statinaitės formos šeimininkę, kurios nepasitenkinimas gyvenimu dažniausiai sėsdavo šlapio skuduro išraiška vaikams per galvas, aišku tiems, kurie "nemiegodavo". Žodis nemiegodavo tupi kabutėse, kadangi nemiegojimas buvo baudžiamas, jei pramerkdavai akis iš beviltiškų pastangų užmigti ar, skaičiuodamas avis, stengdavaisi įžiūrėti apsiblaususią musę ant lubų. Pamenu dar rusakalbį Karsoną, kuris bandė išgręžti pirmuosius rusų kalbos žodžius iš apstulbusių darželinukų, bjauriai aptrauktą virinto pieno stiklinę po pietų miego ir kaip kefyras prarūgusį fotografą, kuriam žūtbūt reikėjo nufortografuoti visus grupės vaikus darželio albumui - rezultate albume puikuojasi mažoji frakenšteino fizionomija. Apskritai darželis man asocijuojasi su prievarta, todėl neįsivaizduoju vaikų, kurie ten noriai eina. Anksčiau ar vėliau darželio ar mokyklos laikas ateina visiems. Kadangi rudenį Uma pradės eiti į darželį dvi dienas per savaitę po 2-3val., šią vasarą nusprendėme ją šiek tiek supažindinti su socialine darželio sąvoka - vasaros stovyklėle. Vasaros stovyklėlės paprastai rengiamos 2,5 m - neriboto amžiaus vaikams, kai baigiasi įprasti mokslo metai (maždaug birželio pabaigoje). Umą užrašėme į Montessori mokyklėlę vienai savaitei po 4 valandas per dieną.

Turbūt ne kažin kokia patarėja ir paruošėja buvau šį kartą, nes neturėjau glėbio fantastiškų apibūdinimų darželinei ar stovyklinei veiklai. Matyt niekaip negalėjau patikėti pati savimi, kad bandau šviesiai spalvoti tą laiką, kai Umai reikės pabūti vienai. Galiausiai išbandymo diena atėjo. Iki išvažiavimo Uma gana pozityviai krovėsi daiktelius į kuprinėlę, susidėjo maistelį, rūbelius persirengimui ir viską pati nusinešė iki automobilio. Nuvežiau Umą 15 min anksčiau, kad šiek tiek pažintų aplinką, apsiprastų su nauja vieta. Atvažiavo ir kiti vaikai, pagal amžių ryškiai už Umą bent pusę metų, o kai kurie ir visais metais, vyresni. Uma iš karto tapo "baby", tiksliau susidomėjimo objektas - lėlė. Buvo akivaizdu, kad visi vaikai senokai lanko darželį. Vos atidarius duris, visi suvirto į vidų ir nulėkė į pasisveikinimo rato vidurį (vieta, kur ryte susirinkę vaikai visada padainuoja kokią dainušką, prisistato, pasikalba su auklėtoja ar pan.) Uma tą pačią akimirką įsikabino į mane ir pasiprašė ant rankų. Kadangi mūsų pupa ignoruoja angliakalbius vietinius, su ja įėjau į vidų, parodžiau, kur yra WC, kur padėtas jos užkandžių krepšelis. Pabuvau su ja prie vaikų kokias 15 min. Bet koks paminėjimas, kad aš atvažiuosiu jos pasiimt vėliau nuėjo šuniui ant uodegos. Auklėtojos mėginimas sudominti Umą žaislais veikė tik tiek, kiek robotą komandos "stop" mygtuko paspaudimas - jokio susidomėjimo, jokio entuziazmo tik didesnis už pasaulį nepasitikėjimas. Žinojau, kad paprastai išeiti nepavyks. Manau sunkiausia užduotis paliekant ją buvo tada, kai ji neisterikavo, nesimosikavo, neklykė iš siaubo, bet atrodė nuoširdžiai persigandusi ir su ašarom prašė "važiuoti kartu". Galiausiai visi žodžiai tapo vientisu "nenoliu nenoliu". Kai Umą perdaviau į rankas auklėtojai ir dingau tarpdury, širdis subyrėjo į tūkstančius šipuliukų. Paskutinai auklėtojos žodžiai "promise she will stop as soon as you are out the door" (pažadu ji nustos verkt, vos išeisit pro duris) manęs neįtikino ne puse gramo. Keturias valandas jaučiausi lyg prieš svarbiausią gyvenimo egzaminą - niekaip negalėjau sulaukti, kada reikės važiuoti jos pasiimt. Galiausiai kai nuvažiavau iš bendro vaizdo supratau, kad ji nusiramino, bet auklėtojų veidai neatrodė trykštantis džiugiu optimizmu, kaip tai buvo ryte. Umos veidelis buvo baltas kaip drobė, pamačiusi mane priėjo ir susigraudinusi pasakė, kad  "Umutė nolėjo mamutės". Sužinojau, kad man išėjus Uma verkė be perstojo beveik valandą, galiausiai paskui likusį laiką stovėjo prie durų. Iš to streso vaikas sutvarkė visą įdėta maistelį, tad auklėtojos paprašė, kad rytdienai įdėčiau daugiau.
Grįžusi namo Uma buvo labai suirzusi, vis dar niekaip negalėjo atsigauti po patirto šoko. Visą popietę ir vakarą girdėjom kaip ji "nenoli į dalzelį". Nuo to nenoro man pačiai galva sukosi kaip planetos saulės sistemoj.
Antrą dieną į darželį Umą išviliojau pažadėjusi po stovykėlės nusivesti į biblioteką. Biblioteka Umai traukos taškas, kadangi ten dažnai pasiimame DVD filmukus. Vėl atvažiavome 15 min anksčiau. Umai papasakojau, kad šį kartą atsisveikinsiu su ja prie durų ir į vidų neisiu. Iki mano išėjimo mažė laikėsi virpindama lūpytes, tačiau vos nusisukau ir nuėjau prie automobilio tarpduryje ant auklėtojos rankų subliuško jos tvirtumas ir tegirdėjau ausis ir širdį drąskanti "nenoliu". Šį kartą auklėtojai buvau užsiminusi, kad bandytų Umą sudominti dėlione. Tai jos užsiėmimas numeris vienas. Panašu, kad padėjo. Kai atvažiavau jos pasiimti, Uma jautėsi daug geriau.
Trečią dieną į stovyklėlę ėjome su pažadu pasibaigus gauti ledų. Uma laikėsi kaip tikras kareivis - matėsi, kad jai sunku atsisveikinti, tačiau padovanojus virpanti bučiuką ir priverstinai pamojavus rankute "atia" liko su vaikais. Žinoma, kaip tyčia, šią dieną reikėjo, jog moliūginė vietinė dramblė pastumtų Umą užsilipus ant čiuožyklos. Nors dramblė buo nubausta ir Umos atsiprašė, bet man atvykus matėsi, kad mažė buvo gerokai išsigandusi, žandukai snarglėti, akytės ašarotos - nuskriaustas žiogas.
Psichologinis krūvis, kurį reikia ištverti tokio amžiaus vaikui man atrodo nepakeliamas. Vien tai, kad ji nesupranta kalbos ir nesugeba verbaliai išreikšti savo norų yra sudėtinga. Tai, kad vaikai aplink ją vyresni, bendrauja tarpusavyje ir žaidžia komandinius žaidimus, palikdami ją kaip vienišą kareivį lauke yra dar sunkiau. Kol kas dar pati pradžia, tad kol kas neskubu Umos stovyklėlės eksperimento pavadinti nevykusiu.

Mūsų dantukai

Pirmasis dantukas Umai išdygo dar nesulaukus 6 mėn. Iki metų jų turėjo visą tuziną, tačiau labai greitai pastebėjom, kad baltieji perliukai ėmė ruduoti. Pirmieji rudi taškiukai pasirodė Umai būnant 10 mėnesių. Tuo metu kilo įtarimas, kodėl dantukai keičia spalvą. Eidama pas savo stomatologę, paprašiau, kad ji pažiūrėtų ir Umos viršutinius priekinius dantukus. Žinant Umos būdą kratytis bet kokio svetimo prisilietimo, paprašiau, kad mažoji nusišpysotų - tai padarė gana nesunkiai, tačiau šypsena truko kokias 3 sekundes. Stomatologė įtarė, kad jau turime kariesą, tačiau 13 mėnesių vaikučiui niekas nesiima dantukų taisyti. Valytis dantukus pradėjome irgi ne nuo pirmojo perlo išdygimo, nes bet koks mėginimas įkišti šepetuką į burną baigdavosi "stogą" raunančiu "ne ne ne ne". Iš lėto ėmėme žaisti, leidome "valytis" pačiai ir tik nuo metų pradėjome griežčiau reiklauti, kad išvalyti dantukus leistų mums. Tuo metu valėme su pasta be fluoro, o tai taip pat turi įtaką karieso dauginimuisi. Prieš išvykdami į Vankuverį pasikonsultavome su savo pediatre, kuri patarė nuo trijų metukų pradėti duoti fluoro tabletes, o iki tol tiesiog kantriai valyti ir laukti. Ką mes ir darėme. Deja, vaizdas dantukų tikrai negerėjo. Todėl galiausiai nusprendėme pasirodyti vaikų dantukų specialistams čia, vietoje ( http://www.pdgdental.com/dental/ ). Žinodama Umos būdą vizitui pas dantistą pradėjau ruošti ją prieš savaitę. Papasakojau kas tokie yra vaikų dantukų gydytojai, ką jie daro, pabrėžiau, kad vaikų dantukų klinikose daug žaislų, filmukų ir kitų įdomių dalykų. Panašu, kad faktas apie žaislus ir filmukus labiausiai patiko.

Liepos 3d. susiruošėme pas Dr.Leung. Atvykus užpildžiau begales formų, kad sutinku su įvairiausiom rizikom (turbūt tik nėštumas nebuvo viena jų, bet nebūtų nustebinę ir tai) ir patekome į nedidelį kabinetuką su visą reikiama aparatūra, žaislų kampeliu ir žinoma ant lubų sumontuotu TV. Pirmiausia mus apžiūrėjo daktarės asistentė - gana maloni mergina. Umai viską nuodugniai aiškinau ir pasakojau, ko iš jos norima. Po pradinės apžiūros sulaukėme pačios daktarės. Uma pasiėmiau ant kelių, gydytoja ant kelių pasidėjo pagalvę, ant kurios paguldžiau Umos galvytę. Kantriai ir kruopščiai aiškinau Umai visą apžiūros procesą, nes buvau įsitikinus, jei daktarė atliks netikėtą procedūrą mūsų vizitas baigsis tą pačią sekundę. Mano veido išraiška turbūt vis tiek buvo iškalbingesnė už žodžius. Tai kaip Umai krapštė dantukus su įrankiais, bandė valyti ir tikrinti visas skylutes, man pasirodė nepakenčiama. Man, asmeniškai, ta apžiūros procedūra būna labai nemaloni, nes atrodo, kad su tuo kabliuku bando įsigręžti į patį dantį be jokio nuskausminimo. Iki paskutinės akimirkos, kol aš pati neiškentusi nepaklausiau Umos, ar neskauda, mažiukė laikėsi tiesiog didvyriškai: laikė pražiojusi burnytę, neišleido nei vieno garsiuko, tiesiog gulėjo ir kentėjo. Kai užklausus, ar skauda ji virktelėjo, procedūrą iš karto nutraukėme. Mačiau, kad akytės buvo gana didelės, supratau, kad vis dėlto procedūra mažiukei buvo nemaloni. Tiek seselė, tiek gydytoja negalėjo atsistebėti Umos ramumu ją apžiūrint. Panašu, kad tokio amžiaus ramaus paciento jos nelabai ir turėjo. Nors procedūra buvo tikrai gana sėkminga, naujienos gana skaudžios. Umos dantukai smarkiai pagedę. Keturi viršutiniai sukramtyti ėduonies, genda ir du apatiniai, skylutė krūminiame ir panašu, kad situacija ne ką geresnė su tarpdančiais, kurių apžiūrėti nelabai buvo galimybės. Po apžiūros Umukui seslė išvalė dantukus, tarpdančius, užtepė fluoro - visą procedūrą taip pat iškentėme be garso. Dabar turime kelis pasirinkimus: Dr. Leung paruoš gydymo planą, kad suvoktume susijusias išlaidas. Pirma galimybė yra kas kelis mėnesius vykti pas Dr. Leung ir atlikti tas pačias valymo, fluoro procedūras, tačiau rezultatas miglotas ir galiausiai vis tiek baigsis panašiai - Uma neteks dantukų. Kitas variantas - vykti į ligoninę, atlikti pilną narkozę ir sutvarkyti visus dantukus vienu metu. Jei norime sutaupyti ligoninės mokesčių tektų laukti 9 - 12 mėnesių - labai rizikingas ir ilgas laiko tarpas, per kurį vis tiek reikėtų lankytis pas Dr. Leung. Jei nenorime laukti, turime susitaikyti, kad teks pakloti nemažą sumelę privačiai klinikai, kurios draudimas nepadengs. Viena aišku, Umos dantukus taisyti reikia, nes galime nesulaukti sveikų nuolatinių apie 6 - 7 metus.

Erai vieneri

Šiandien perlipome labai svarbų slenkstį - iš kūdikystės į vaikystę. Per metus mažoji nukeliavo nerealiai ilgą kelią, iš mažo bejėgio gumulėlio pavirto linksmu, šlepsinčiu savo pačios kojytėmis, barbenančiu skiemenukus ir nuolatos besišypsančiu kamuoliuku. Galbūt norėtųsi, kad ir jos gimtadienis būtų kažkuo ypatingas. Manau kiek pavyks, tiek pavyks - būnant toli nuo savų ir artimų žmonių šilto ir artimo bendravimo trūks, tačiau kambariui dekoracijų pridarysime. O Era švyti ir demonstruoja trečią prasikalusį dantuką nejausdama jokios nostalgijos. Jai svarbiausia, kad mato mamą, tėtį ir sesę (geriau, kai ne per dažnai).

Visa savo esybe mažoji jubilijatė yra nepaprastai pozityvus vaikas. Tiesą sakant kai kada pagalvojame ar todėl, kad turime po namus siausiančią 2 metų krizę mažoji pagrandukė atrodo tokia lipšni ir paprastai auklėjama, ar tiesiog ji tokia gimė. Nors gimė kaip viesulas - nelauktai, netikėtai, neperspėjus...ir dar trim savaitėm anksčiau. Taifūniška prigimtis liko ir iki šiol: knygos suskaitomos puslapius pasiliekant rankose, batų spinta magentiškai traukia kramtomu, graužiamu, laižomu turiniu (iš tiesų mūsų batai tiesiog švyti), visi sukabinti rankšluostėliai, rūbai jau seniai slepiami lentynose, kitaip žaibiškai keliauja ant grindų...Era labai aktyvus ir guvus vaikas, tačiau labiausiai paperka visus savo šypsena. Šypsosi visur, visiems, visada...faktiškai visada, net kai verkia. Jos juoko pilni namai, kvatojamės iki žagsulių. Smagiausia, kad juokauti ji mėgsta pati. Jau nuo pusės metų mėgstamiausias žaidimas - slėpynės. Vėliau net už pilvo susiėmus juokdavosi pamačiusi mūsų veido grimasas, paskui pakutenus padukus, paplojus per "dubcę", vėliau užtekdavo padaužiško žvilgsnio. Kiekvienas ryto pabudimas  - plati šypsena, šokinėjimas iš džiaugsmo, kai prieini prie jos lovytės pasiimti ant rankų. Vakare užmiega su ta pačia nebylia šypsena ant lūpų. Manau visas pasaulio grožis telpa toje ramioje veidelio išraiškoje. Nepamatuojamas, neperpasakojamas...ir net nenufotografuojamas. Tiesiog lieka mūsų širdyse. Tad ir šiandien sveikindami savo mažąją pametinukę pirmiausia dėkojame ne sau, ne kitiems, o jai, kad mus pasirinko, kad į namus atnešė neįkainojamą gėrio, paprasto džiaugsmo, nepaperkamos laimės ir tyros meilės dvasią.

Cross Border Shopping arba apsiprekinimas už sienos

Kadangi gyvename 30 min nuo JAV sienos, populiaru daugelį buitinių dalykų pirkti būtent JAV teritorijoje. Pirma, kainos JAV mažesnės, nors Kanados dolerio kursas šiuo metu nelabai palankus pirkiniams. Antra, visi mūsų Kanados doleriai išgaruoja kaip rūkas kiekvieną mėnesį. Šis savaitgalis buvo ilgas, kadangi gegužės 24d. Kanadoje  - Victoria day - Karalienės Viktorijos gimimo diena.

Eilė prie sienos - neapsakomo ilgio, kažkiek panaši į senųjų laikų Lietuvos  - Lenkijos pasienį. Išradingumas - lietuvio įgimta savybė, todėl šiek tiek palaukę bendroje eilėje, pastebėjom, kad važiuodami į duty free, kuri yra prie pat JAV sienos, galėtume apšauti visą kilometrą išsirikiavusių automobilių. Idėja buvo gera, bet pasirodo, Kanados ir JAV pareigūnai tvirtai mosikuojais Temidės svarstyklėmis - visų, kurie iš duty free nori išvažiuoti į bendrą eilę prie sienos, prašo parodyti Duty free pirkimo kvitą. Grįžt atgal noro nebuvo, o be to Duty free pirkti pora butelaičių ugninio gėrimo vis tiek planavome, tad shumacherinom atgal į parkavimo aikštelę ir sulakstėm Campari bei Cheval Regal gėrimų. Išvažiavimas iš Duty free labai nenudžiugino. Visus apsiprekinusius statė į bendrą eilę ir po kelias mašinas leido išvažiuoti bei stoti į bendrą laukimo prie sienos eilę. Kol taip padarėme, sumojome, kad iš esmės atsidūrėme toje pačioje vietoje, kurioje būtume stovėję, laukdami bendroje eilėje visą tą laiką. Tačiau, žinoma, išlošėme tai, kad už neblogą kainą gavome alkoholio.

Privažiavę sieną turėjome maloniai stoti į kitą eilę I-94 kortelės Erai gauti. Kadangi ji vienintelė keliauja pagal visa waiver programą, jai tenka įvažiavimo į JAV kortą prasitęsti kas 3 mėnesius vietoje pusės metų. Eilė vėl buvo kaip prie Lenino kapo, tik gerai, kad sparčiai trumpėjo. Uma užsimanė į WC, tad turėjome mission impossible prasibrauti pro visas apsaugas ir laukti išganingo tuliko rakto. Vėl pasijutome kaip Tarybų Sąjungoje, kur niekas niekur neskuba, kažkas kažka kažkam perdavė, kažkas kažko paprašė, bet finito turbūt būtų tas pats buvęs - šlapios kelnės, jei ne kažkoks baobabas, kuris jau buvo užėjęs į WC, tad rakto laukti nereikėjo. Hamburgerinis pareigūnas paklausinėjo Eros, kur ji važiuoja, sulaukęs aiškaus "dėjau" atsakymo padavė užpildyti I-94 kortą ir kantriai laukė, kol tą kortą iš šešių kartų prirašiau teisingų atsakymų. Tuo metu "dedanti "keleivė apkramtė tušinukų padėklą, apskreplino pirštų antspaudų skanavimo apratą, ir nupirkusi hamburgerinio atleidimą plačia bedante šypseną gavo įvažiavimo kortelę.

Sustojome pavalgyti Sharri restoranėlyje, kuris niekuo nesiskiria nuo visų kitų Kanados ir JAV užeigėlių, nes apart skritingų spalvų meniu, patiekalų asortimentas  tas pats. Umai iš "vaikiško" meniu nebent tiko uogienė prie blynų, visa kita - tešla apdrėbti vištų spraneliai, svogūnų griežinėliai!, bulvytės fri, hamburgeriai, guminiai blynai ir t.t. neypatingai sužavėjo. Mūsų klausimas, ar šef povar turi paprastos žuvies, kurią galėtų iškept, sulaukė ilgų diskusijų, svarstymų, mąstymų, kol galiausiai baigėsi tuo, jog užsakėm Umai bulvyčių fri ir vištos spranelių be jokių padažų. Tuos sparnelius patys ir suvalgėm.

Vienintelis balto žmogaus apsipirkimo taškas buvo REI sportinių prekių parduotuvė, o visa kita - silkių statinės ritinėjimasis. Pardos buvo pilnos iš Vankuverio pietinio rajono Surrey suplaukusių baobabų, apsimuturiavusių makaules tiurbanais, apsisukusių šešiametriniais audeklais personų, per kurių gabaritus praeiti faktiškai nebuvo galimybės. Erai ir Umai nuo lakstančių, futbolą ir gaudynes žaidžiančių laukinių klyksmų susisuko galvos, mes patys pavargom vien tik nuo saugojimosi, kad kas neužlėktų, nepargriautų, nenumintų ir nenudažtų, todėl iš pardos greitai lėkėm lauk. Po tokio prekinimosi merginos kvapą gaudė pievelėje prie parduotuvės.

Užlėkę į Walmart'ą kelių buitinių smulkmenų, kurios kainavo 100USD nutarėme traukt namolio. Eilė įvažiuojant atgal buvo perpus trumpesnė, tad greitai prisikasėm iki tyliai šnekančios pareigūnės. Į visus klausimus, kuriuos jau beveik žinojom atmintinai, atsakėm teisingai, bet kritom ties paskutiniuoju. Paklausė ar vežamės alkoholio. Kad vežamės tai taip, bet, pasirodo, alkoholis pirktas Kanados duty free prieš įvažiuojant į JAV negali būti vežamas atgal per sieną į Kanadą anksčiau nei po 48 valandų. Pasirodo ši taisyklė galioja visame pasaulyje, visose duty free. Juozui perkant gėrimus Duty free ta taisyklė buvo paminėta, bet labai neaiškiai, tad nė nesumojom, jog čia rimtas dalykas. Kartu su visokiais įtartinais piliečiais buvom nusiųsti į muitinę. Kol Juozas nuėjo į tamsintą pastatą aiškintis dėl akcizų ir mokesčių, iš miego pabudo Uma - kadangi užmigus buvo prieš pusvalanduką, miego aiškiai trūko, todėl ėmė diriguot kameriniam orkestrui. Išlipau iš automobilio pasiimiau ją ant rankų. Iš karto prisistatė apsišarvavęs uniformuotas žmogėnas ir paprašė eiti į pastatą. Paklausiau ar jis prižiūrės labai geros nuotaikos beibį automobilyje. Matyt plačiaširdė Eros šypsena šį kartą rūstaus dėdulio nesužvėjo ir jis paprašė sėsti atgal į automobilį, mat stovėti išlipus pavojinga - kadangi čia atsiunčiami negerieji asmenys, kurie gali vežtis ir ginklų, sprogmenų, t.t. Tarytum sėdėjimas automobilyje apsaugotų mane nuo bombikes...na gal skrist į orą būtų smagiau. Per tą laiką pasirodė tik vienas "negerai" atrodantis dėdė, kuris ištraukęs iš autobusiuko malkų kūlį turėjo išmesti jį į šiukšlių dėžę. Nesugaudžiau kas ten per aukso vertės krovinys, bet nebuvo kada ir gilintis - Juozas lakstė maratoną tarp muitinės ir Duty free, mat mokėti 102USD vien tik mokesčių nebuvo labai guodžiantis užsiėmimas, todėl šiaip ne taip įtikino, kad tuos alkoholio butelaičius priduos Duty Free:)))) Taigi laukia dar kelios savaitės blaivaus gyvenimo.

Eros pirmasis pavasaris

Kadangi pirmieji metukai jau artėja prie apskrito, tiksliau akivaizdžiai vertikalaus 1, vis dažniau pamąstom kaip greitai jie prabėjo antrajam leliukui. Atrodo Uma taip ilgai augo, o Eros augimo nebespėjam gaudyti. Lyg ir vakar dar miegojo 20 valandų per parą, o šiandien jau visur ledna, rausiasi, kažką švebeldžiuoja, mosikuojasi rankom, reiškia pasitenkinimą ir pyktį, stojasi, bando žingsniuot įsikibus abiem rankytėm. Metų pabaigoje mažiai dažnai būna nepalyginami su bendraamžiais, net su Uma Eros nebelyginam, tik karts nuo karto prisimenam, kad sesė kažką arba mokėjo, arba dar nemokėjo daryti. Štai, kad ir kalbos vystymasis. Umos kalba prasidėjo nuo žodžio "tete" ir labai aiškaus "ne". Mažoji ant visko dėjus...vienintelis žodis, kurį  dabar taria -  "dėjau" ir deda totaliai ant visko, parodo pirštu į tyrelę - "dejau", parodo į sesės žaislus - "dėjau", parodo į gėlę "dėjau". Ir taip deda išraiškingai, kaplius apatinius atkišus, kad niekaip nesuklysi suprasdamas. Taip, kad mažosios požiūris į pasaulį labai griežtas ir sakyčiau vienareikšmiškas. kažkada dar bandė sakyti žodį "tete", bet daba tik "deda".

Savaitgalį bandžiau užmaukšlinti tokias atviras basutes - na kaip ne kaip jau beveik vasara, nors lauke vis dar +13. Basutės be pirštų aspaugų, tad suprantamai, kad tokiam pypliui buvo gana keistokas jausmas jas dėvėt. Era buvo ryškiai nepatenkinta ir nesusipratus "dėjo" ant mano pastangų ją pavedžiot lauke, kad nors kiek pasipraktikuotų elegantišką eiseną. Kojas statė ant pačių pačiausių kojų pirštų galiukų, griuvo kliųdama už savo pačios kojų į priekį, kaip sliekas į visas puses vyniojosi, kol galiausiai ėmė labai garsiai "dėt" ir nusprendėm basutes numaut ..toliau dabar aunamės batukus su raištukais - musiau ir per vasarą kareivišką apavą dėvėsim.

Šiaurės Amerikoje sirgti negalima

Taip jau atsitiko, kad Umai skilo dešinės kojos blauzdikaulis.

Kovo 23d.

Nuskubėjom į walk in kliniką, kadangi pupa nenorėjo priminti dešiniosios kojytės, visą naktį kentėjo skausmą, nes sunku buvo vartytis. Pasidarė akivaizdu, kad čia tikrai ne tik sumušimas traukiant ją iš maitinimo kėdutės. Kadangi musu vietinis draudimas dar nebuvo įsigaliojęs, walk in klinikoj iš karto paprašė apsimokėt - $100. Į narvelius kanarėlėm, kitaip jų nelabai pavadinsi priėmime dirbančios moterėlės nuveda pacientus, o ant durų kaip kokioj kalėjimo kameroj sukabina priėmimo lapą su pavarde ir nusiskundimu. Tada pro visus tuos narvelius prasineša budintis gydytojas - mums papuolė kažkokia Beaulieu (kaip supratau iš tarimo tai nuskambėjo kažkas panašaus į "bliūdas"). Neužfiksavau ar ta Dakatrė Bliūdas nusiplovė rankas prieš bandydama prilysti prie Umos, bet turbūt tai nebuvo taip svarbu, nes jos mėginimas pačiupinėt koją buvo sutiktas neįsivaizduojamao aukščio garso decibelais. Po tokio vizito kišenė dar patuštėjo darant rentgeno nuotrauką. Pasirodė blauzdikaulio skilimas ir mus staigiai nusiuntė į ligoninės priimamąjį. Apsimuturiavusi galvą priimamojo adminsitratorė greičiausiai kokia Kaban Aladan Baran Da Lamaham sulėtintu tempu užregistravo Umą ir mūsų Adamsų šeimynėlė 1 val nusėdo ant padėvėtų sofkučių tarp krioksinčių, kiauksinčių, bezdančių, krypuojančių ir kone mirštančių piimamojo pacientų. Jei kas žiūrit ligoninės priimamąjį ar įsivaizduojat, kad ligoninės paprastai būna tokios kaip Holivudo filmuose tai iš vaizduotės lygio galit greitai leistis į realybę (tsakant welcome to reality). Priimamasis skersvėjo pučiamas maždaug kišenės dydžio, daktariūkščiai, seserėnai ir seselės įjungę autopilotus slankioja koridoriais, neaišku pagal kokią sistemą susidarę apžiūros eilę. Panašu, kad atsirenka pagal tai, kuriam greičiau padėt pakratyt kojas. Už sėdinčiųjų priimamajame kiek didesnė salė (beje viskas atvira, viskas vienoje vietoje, kur vieni ligoniai mato kitus) atidalinta 50 metų nekeistom užuolaidom, už kiekvienos tos širmos tai kosintis, tai su lašeline, tai autistas...siaubo filmas ne kitaip. Galiausiai Umai užpildė apsilankymo anketą (kiek pamenu pildymas atrodė taip - kėdė įsprausta tarp lentynų su 100kg sveriančiomis medicininėmis bylomis, prie tos kėdės sukalta spintelė ant kurios kita seselė mėgina sutalpint medicininius įrankius, tušinukus ir popieriaus lapus). Nors suplojom nerealią pinigų sumą už emergency, buvom priimtos "nedidelių sužalojimų kambaryje" kartu su pūvančio piršto bobute ir krentančios kojos deduku. Uma visiems ten pasirodė tikra šviežiena. Dr. Doug nors ir linksmas vyrukas, bet po apžiūros kėlė klausimą, ką ištiesų toje ligoninėje jis veikia, nes uždėta langetė Umai beveik nukrito kol pasiekėm namus. Beje, reikalauto gipso neuždėjo, nes pasirodo tą geriausiai gali padaryti ortopedas chirurgas Gipso klinikoje...klinika tuo laiku jau buvo uždaryta. Gavom nurodymą atvažiuot kitą rytą.

Kovo 24d.

Vėl visa Adamsų šeimynėle atvažiavom Umai gipso. Prastovėjom eilėje užsiregistruoti, vėl paprašė susimokėt - mat atskira klinika, ne priimamaasis, tokia tvarka. Turbūt Šv. Dvasia protą kažkam apšvietė nes mus priimantis ortopedo chirurgo Dr Stone asistentas sutvarkė reikalus taip, kad naujo priėmimo neberegistravo, o pasistengė nurašyti tai kaip praeito vakaro priėmimo tęsinį - dėl ko čia taip stengtis nelabai supratau nes iš esmės tai ir buvo tęsinys, kadangi Umos koja liko nesugipsuota. Teko dar kartą padaryti rentgeno nuotrauką. Publika Gipso klinikoje jau neatrodė tokia bauginanti, tad net Era galėjo atsigaut ir savo džiugiu ble ble ble pasveikint kiekvieną ateinantį. Dr. Stone klinikos priimamasis įspūdžio taip pat nepadarė, bet po vakarykštės siaubo dozės ligoninėje mes jautėmės kaip kurorte. Umos kojytę gipsavo du gydytojai, labai atsargiai ir taip kruopščiai, kad pridėjus gulsčiuką ir kampainį gipso kampas būtų idealiai atitikęs visus medicininius reikalavimus. Galiausiai išklausęs mūsų jau kokį 10 k kartojamos įvykio istorijos, Dr. Stone liepė pasirodyti jo ofise po dviejų savaičių. Ką gi ką gi... štai čia ir prasideda visa karuselės muzika.

Balandžio 12d.

Pas Dr. Stone papulti galėjome tik po 3 savaičių, mat savo ofise pacientus jis priima tik 1 k į mėnesį...taip taip vieną kartą. Pasisekė, kad tas kartas buvo ne kokia kovo 26d. Dar kartą darėme nuotrauką, jei suskaičiuotume, taip po rentgeno aparatu Uma lindo 3 k daugiau nei aš per visą gyvenimėlį. Bet turbūt dar nepakankamai nes išjungus šviesą mergina nešviečia.

Dr. Stone apžiūrėjo gyjančią kojytę, nuotrauką - vizito laikas maždaug 5 min. Sakė viskas gyja puikiai, po savaitės nuimam gipsą.

Balandžio 21d.

Gipsą nuima! Šitas apsilankymas iš siaubo ir tragikomedijos filmo žanro pavirto į trilerį. Gydytojo asistentas pasiėmė mažesnio kalibro elektrinį pjūklą - panašų į tą kur žybt žybt medžius genėja, uždėjo Umai telepuziku ausines (deja tai garso ir vaizdo nei kiek nesušvelnino) ir prasidėjo. Baisoka buvo ne tik man ir Umai, bet ir Erai. Gipsą pjovė iš abiejų pusių, ties kulnu ir ties keliu. Pjūklas beje buvo tikrų tikriausias ir lindimo kampas į gipsą ant Umos kojos man buvo sukrečiančiai gilus. Numėus gipsą, Dr. Stone atsisveikino labai įsitikinęs, kad Adamsų šeimynėlę iš LT mato paskutinį kartą " Uma pradės vaikščioti po 1 - 2 dienų. Skambinkit po savaitgalio jei taip nebus, bet aš įsitikinęs, kad to neprireiks". Ha ha...susipažinkite, kalbame ne šiaip apie  2 metų vaiką, bet apie vaiką vardu Uma - jai taip paprastai dalykai nepraeina.

Balandžio 22d.

Uma kojos nemina.

Balandžio 23d.

Uma kojos nemina.

Balandžio 24d.

UMA KOJOS NEMINA.

Balandžio 25d.

Uma ima rėkt ir mosikuotis vos pradedam reikalaut, kad pilnai statytų pėdutę ant žemės. Jei jau žinotų tris magiškus žodžius, kurie akimirkai iškrauna emocines batarkes, tikrai panaudotų kokius 166 k per dieną.

Balandžio 26d.

Skubam "nuraminti" Dr. Stone, kad vis dėlto mes dar pasirodysime. Telefono ragelio ofise niekas nekelia. Gipso klinikoje po 20 min laukimo, kol auto robotas sujungs su reikiamu asmeniu palikta tik žinutė, kad visais klausimais klinikoje dirbantiems gydytojams reikia kreiptis į jų ofisą. Velnio ratas užsisuka, galiausiai skambinam kitam ortopedui tame pačiame ofise. Voila - Dr. Stone ofisas atostogauja. Fantastika. Griūk negyvas kaip greitai suteikiama pagalba ir parama kanadietiškoje medicinos sistemoje. Nusprendžiam pora dienų dar palaukt.

Balandžio 28d.

Užsimiegojusi ir turbūt per daug atostogų saulės gavusi Dr. Stone priimamojo babusenka teikiasi man paaiškint, kad Dr. Stone priimti Umą gali tik gegužės 4d. Mat jis operacinėse visomis dienomis ir pacientų nepriima. Nors mūsų pacientas tai 2.4 m žiogas, kuriam toks laukimas yra tiesiog neleistinas, surobotėjus babusenka nieko geresnio nesugalvojo pasiūlyt tik kreiptis į šeimos gydytoją. Po Juozo skambučio jai ir klausimo ar Dr. Stone į tuliką iš operacinės taip pat neišeina, ji sutiko perduot mūsų prašymą ir telefono numerį. Ką gi žiūrėsime ka Daktaras Akmeninis darys. Tačiau šiuo metu Lietuvos sveikatos sistema su savo betvarke, kyšiais ir nugydymais man atrodo daug žmoniškesnė nei čionykštė. Taigi, Kanadoje sirgti negalima...jei jau susirgai, geriau kraukis manatkes ir važiuok ieškot gydymo kitur, nes čia jo jei pavyks sulaukti, tai greičiausiai nebereikės.

Velykos...

Kas yra Velykos?

Būdama Lietuvoje turbūt šito klausimo sau net neuždaviau, nes kiekvienais metais Velykos reikšdavo kiaušinių dažymą ir pietų valgymą tėvų namuose. Šiais metais viskas kitaip...Velykos tapo mano šeimos švente, kai kiaušinių dažymas ir stalo ruošimas tapo mūsų su Juozu pareiga Velykas pasikviesti į naujus namus. Nors Velykos pavasario šventė, tačiau mūsų kraštuose pavasario dar nelabai jaučiasi, gal tik matosi. aplinkui nužydėjo obelys, žydi vyšnios, sprogsta medžiai, kiekvieną ryta pjaunama ir grėbiama žolė, tačiau oro temperatūra niekaip nepakyla aukščiau 10 laipsnių C.

Uma su mielu noru padėjo dažyti kiaušinius. Dar didesniu noru ji klijavo lipdukus ant nuspalvintų margučių ir visą darbą atliko labai susikaupusi. Kadangi velykinį medelį puošėm šokoladiniais kiaušiniais, tai Umos darbas buvo apdovanotas keletu šokoladinių kiaušinukų.

Velykų sekmadienį praskaidrino ne tik Velykų bobutės dovanos, bet ir saulė, todėl iš karto po margučių valgymo visas kvartetas išlėkė į Como Lake parką.

Auksinis lietuviškas pasas

Dar būdami Lietuvoje žinojome, kad kovo mėn. baigs galioti Umos pasas. Kadangi esame gyvenę Washington DC, kur pati dirbau Lietuvos ambasadoje, paso keitimo procedūra neatrodė sudėtinga, todėl nusprendėme Lietuvoje paso dar nekeisti ir visus dokumentus, kuriuos turime susitvarkyti Kanadoje, "pririšti" prie tuo metu turimo paso. Kad lietuviška tvarka nepasiduoda logikai ne kartą teko įsitikinti, bet jau šį kartą dėl Lietuvos pilietybės apėmė pasiutimas, kai sužinojome, kad pasą pasikeisti galima tik asmeniškai atvykstant į ambasadą. Kanados masteliu atvykimas į ambasadą tolygus skrydžiui iš Londono į Niujorką. Kadangi pagal bendrą tvarką, tiksliau ufonautišką betvarkę piliečio akimis, į ambasadą turi atvykti ir pats vaikas, skambinomės konsulei ir paaiškinom, kad mūsų Uma tikrai niekur neskris. Teko ją vežti garbės konsului Vankuveryje ir parodyti jos nuotraukas bei ją pačią. Garbės konsulas Ch. Juras paso keitimo tvarką taip pat sunkiai suvokė. Dar sunkiau ją buvo paaiškinti savo naujajam darbdaviui. Galiausiai bilietus pirkau sau ir Erai bei pasiruošiau varginančiam šešių val. skrydžiui į sostinę. Skrydis tiesioginis, tad lėktuvas buvo pilnut pilnutėlis. Iš vienos pusės Era bandė sužnaibyti rimtą profesorių, iš kitos - nugvelbti Ipod grotuvą iš labai spalvotai apsirengusios keleivės. Daugiau nei pusę skrydžio laiko Era davėsi kaip voverė rate, vieną kartą išdrįso ant stiuardesės rankų pereiti per lėktuvą, tačiau greitai pakėlė paniką, kad nesimato pažįstamų veidų. Užmigo likus 30 min. iki nusileidimo. Kadangi keliavom labai lengvai, tik su vienu krepšiu, tai kantriai sulaukę didžiausio Eros siaubo - vežimuko, kuriame "pragrojo" iki pat išvažiavimo iš orouosto, gaudėm taksą link viešbučio. Nors tinklalapyje atstumas nuo orouosto iki viešbučio pažymėtas 6 km - don't believe what you see:) (netikėk, ką matai). Vietoj 6 km su Era dardėjom visus 12 km ir už kelionę bei viešbutį suplojau tiek pat, kiek būčiau sumokėjus apsigyvendama prie pat orouosto esančiame Hiltone. Bet kaip tikras lietuvis išdidžiu veidu atsisveikinau su taksistu ir su Era atsidūrėme statybų aikštelėje nors ir su užrašu hotel. Pasirodo viešbutis remontuojamas, ketinant jį perdaryti į senelių namus. Optimistiškai tikėjausi, kad senelių namuose vis dėl to atsiras vaikiška lovytė, tačiau geležinio veido kinietis kapotai paaiškino, kad lovyčių nebeturi (nejau seneliams jų nereiks???)
Pirmą kartą Era miegojo vienoj lovoj su manim, pusę nakties rinkau smūgius iš kojos ir iš alkūnės į veido sritį, pusę nakties kaip pablūdus šokinėjau iš miegų, ieškodama ar mažė dar lovoj, nes per miegus jinai juda kaip tankas visom kryptim. Iš vakaro ant grindų prisidėjau pagalvių, rūbų, visko, ką galima buvo rasti būsimame senelių kambaryje, visą gretimos lovos turinį, kad jei jau mažoji skristų ant grindų, tai bent minkštai nusileistų. Ryte zombio išraiška susirinkau rankapindelius ir, atsisveikinus su senelių namais, išsiruošiau ambasados šturmui. Kaip tikra vietinė iš Vankuverio išvažiavau (cenzūra: mama, tėti neskaitykit:) su sportiniais bateliais ir švarkeliu, o Otavoje pasitiko bjaurus sniegas, šaltis, vėjas. Vežimukas be lietaus apsaugų, tad vienintelė Era atrodė kaip į orą pataikiusi - su kombinezonu. Prastūmiau su vežimuku vežes, kiaurai peršlapau batus kol nusiyriau iki autobuso stotelės.  Privažiavus autikui kaip blondinė sumąsčiau rautis per vidurines duris, kas Šiaurės Amerikoje tolygu teroristiniam išpuoliui, nes saugumo ir kontrolės sistemos sumetimais visi keleiviai įlipa per priekines duris. Aš peršlapusia galva sumąsčiau, kad su vežimuku pro jas netilpsiu. Vairuotojas mandagia veido išraiška, bet akivaizdžiai galvodamas, kad esu ufonautė, palaukė, kol susivoksiu ir įlipsiu pro reikiamas duris. Nudardėjom iki Otavos puscentrio (kažkaip kaip Kanados sostinei man ta vieta neatrodė panaši į miesto centrą), susiradom kosnulatą, patekom į kambarį panašesnį į banko saugyklą ir supildėm reikiamus dokumentus. Kaip paaiškėjo visa ši kelionė buvo reikalinga tam, kad sužinočiau, jog vis dėl to yra, kad ir labai labai labai labai sunkus būdas gauti Lietuvos respublikos piliečio pasą kitu būdu nei asmeniškai atvykstant į ambasadą. Tas "labai labai labai" sunkus kelias man pasirodė sunkesnis pačiai konsulei nei man. Kaip visada atsitiko taip, kad mes turim tarnaut valstybei, o ne valstybė suka ... galvą kaip pagelbėti savo piliečiams. Per visą dokumentų pildymo, kopijavimo, rašymo, pasirašymo procesą mano legalaus gyventojo kortelė liko ambasados kopijavimo aparate. Tą sužinojau, kai jau buvau orouoste - prie registracijos į skrydį langelio. Dėkui angelui sargui, kad paprotino pasiimti su savimi pasą. Galiausiai pakraupinę Eros sopranais, altais ir kitų dažnių garsais orouosto keleivius, abi užmigom prie išskridimo vartų....ne, nepramiegojom, nors būtume galėjusios dar gerokai pasnaust. Lėktuve patekom į linksmą Tim Horton (panašus kavos tinklas kaip Starbucks) reklamos vadybininkų kompaniją. Era kaip visada tapo dėmesio centru. Jei ne linksma aplinka turbūt abi būtume užsilenkusios nuo Air Canada  fokusų. Kadangi Otavą netikėtai užklupo žiema (kažkodėl primena Lietuvos kelininkus), prieš pakilimą 1 val laukėm "de-icing" procedūros (apipurškia lėktuvą skysčiu nuo ledo ir sniego). Kol tą procedūrą atliko, staiga pasidarė nebenuvalomas pakilimo takas - per nuvalytą lėktuvo langą mačiau įprastą sniegą, nei pūgos nei audros (bet čia, kas įprasta lietuvio akimis, yra baisiai neįprasta kanadiečio akimis). Kapitonas pranešė, kad tarnybos ruošia trumpąjį pakilimo taką (pamaniau, ar reikėtų dėl to susirūpinti). Po dar 1 val. kapitonas staiga pareiškė, kad turim grįžt prie vartų pasipildyt degalų! Galiausiai Air Canada sumanė iš lėktuvo iškraustyt porą konteinerių su lagaminais (kaip niekada buvau išsišiepus kaip rublis, kad neturėjau bagažo), paskui tuzinas keleivių sumanė išlipt iš lėktuvo ir nemėgint savo laimės nusileisti šiltesniame Kanados kampe. Kai vėl gavom leidimą pajudėti link pakilimo tako, turėjom dar 1 val. laukti "de-icing". Pasijutau kaip per groundhog day filmą. Važinėjimuisi po orouostą ir tupėjimui lėktuve praknismo lygiai 4,5 val. Kadangi vietoje 8pm, su Era Vankuveryje buvom 12:05 am, į orouostą mūsų pasiimti važiavo kosintis, griaudintis tėtis su Uma.
Taigi, lietuviškas pasas Umai kainavo 1000$ ir nelanksčiausia pasaulyje sistema mane dar kartą paprotino neatidėlioti jokių dokumentų tvarkymų svetur. O jeigu taip ir atsitiks dar kartą - tiesiog žinau, kad labai labai labai sunkus kelias susitvarkyti reikalus logišku būdu vis dėl to egzistuoja net ir viduramžių principais veikiančioje Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. Tik tas labai labai labai sunkus kelais labai labai labai sunkiai iškamantinėjamas iš valstybės tarnautojų. Turbūt paso keitimas - akylai saugoma valstybinė paslaptis.

GYMBOREE arba kaip tai Umai nepatinka

Dar būdami Lietuvoje domėjomės, kokia papildoma veikla užsiima Šiaurės Amerikos žemyno pypliai nuo gimimo iki maždaug 3 m., kai pradeda lankyti taip vadinamą pre-school. Lietuvoje tokiems mažiams siūlomos Yamaha mokyklos pamokėlės, Kindermusik, Skruzdėlytės ir dar krūvos kitų. Kadangi Lietuvoje Uma su malonumu lankėsi Yamahoje ir kas savaitę švytėdavo vos paminėjus aštuonkojį (pliušinis žaislas, kuris kartu su mokytoja veda užsiėmimus), tai nusprendėme, kad ir atvykusi į naują šalį pasijaustų smagiau panašiuose užsiėmimuose tarp vaikų. Gymboree turi didelę savo drabužių liniją, o taip pat rengia užsiėmimus vaikams iki penkių metų. Pamokėlės, į kurias užrašėme Umą, vadinasi Learn and Play. Jų esmė  - per žaidimus, skanduotes, daineles supažindinti vaikus su kasdieniniais dalykais: namais, paštu, gaisrine, t.t. Pagrindinis šių pamokėlių herojus - klounas Gymbo - didelė lėlė. Kas savaitę vyksta po vieną užsiėmimą, taip pat galima pasirinkti muziką arba dailę, o tris kartus į savaitę ateiti nemokamai pasidūkti žaidimų kambaryje.

Vos atėjus į pamokėlę, reikia nusiplauti rankas, nusimauti batus (vaikams siūlo būti basiems), užsilipdyti vardo kortelę. Pastaroji Umai buvo didelis įvykis, visą dieną vaikščiojo švytinti ,lyg nešiotų auksinį kiaušinį. Vaikų į šias pamokėles susirenka bent dvigubai daugiau nei buvom įpratę matyti Lietuvoje Yamahoje. 12 - 14 pyplių gvardiją prasidėjus pamokai bando prarėkti mokytoja. Mūsų mokytoja Catherine - moteriškė rimtų gabaritų, tai ir balso tembras atitinkamo stiprumo. Į klouno pasisveikinimą Uma sureagavo baisiai nustebus. Per visą pamokėlę, ją pavyko sudominti tik vonios kambario žaidimu. Keisčiausiai ji stebėjo vaikus, kurie inirtingai mosikavo galvom mokytojai bandant iš plastamsinių atraižų sudėlioti picą ir sumuštinį, paskui visi draugiškai tai "valgė", paskui lipo ant čiuožyklos ir imitavo dviaukštę lovą, galiausiai šokinėjo ant didelio čiužinio, dainuodami apie beždžionėles, kurios taip šokinėdamos susikūlė makaušes. Kiek atlaidžiau lietuvaitė sutiko atsisėsti į plastmasinį ratą ir apsimesti, kad maudosi. Galbūt, patiko ne tiek vonios aplinka, kiek tai, jog maudytis jai apskritai patinka. Su "vonia" vėl kiek "išsidūrė", nes plastmasinės kempinės rankom plaut vietoj muilo visai nesužavėjo.

Iš viso balagano, Uma išsirinko tik didelį parašiutą, po kuriuo palįsti jai buvo nepaprastai smagu. Galiausiai, kai atsisveikinimo dainelėje klounas mėgino pridėjęs pirštą prie lūpų šnypšti "š š š", Uma siaubingai įsižeidus ėmė rėkt "ne", tad tas tylusis "š" virto tikru š...nipštu.

Prieš išeinant iš Gymboree, kiekvienas vaikas gauna po štampuką ant vienos ar abiejų rankų su klouno atvaizdu. Šią tatuiruotę Uma taip pat džiaugsmingai sutiko.
Antrą, trečią ir tolimesnius kartus Uma ne progresavo, bet regresavo dalyvavimo atžvilgiu. Vienintelis dalykas, kuris dar įtikindavo ją pabūti kartu su vaikais  - parašiutas. Visą kitą laiką ji praleidžia žaidimų kambaryje.

Kadangi  ir Lietuvoje Uma labai iš lėto adaptavosi Yamahos mokyklėlėje, mėginsim į Gymboree pamokas dar pavaikščioti. Manau čia nemažai reiškia kalbos barjeras, nes visokie twist twist twist, shake n' shake n' stop, ir t.t jai nieko nereiškia, o kai ji mėgina paaiškint sava kalba visiems moliūginiams vietiniams pypliams, lieka be atsako. Pliusas tas, kad mokytoja nė vieno vaiko neverčia dalyvauti pamokoje.

Atsimenu, Yamahos mokyklėlėje vaikas jausdavosi kažkaip ne savo vietoje, jei nenorėdavo daryti to ką daro kiti vaikai. Iš kitos pusės, jei būtų tik užsiėmimo kambarys, Uma gal labiau dalyvautų, o dabar ji turi ką veikti - karstosi, čiuožia, mėto kamuolius, landžioja ir šokinėja. 

Man pačiai šiose pamokėlėse įdomu stebėti bendravimą ir santykius tarp tėvų  ir vaikų, pačių vaikų bei vaikų ir mokytojos. Kažkodėl man atrodo, kad kiekvienas vaiko pirstelėjimas čia bandomas išaukštinti kaip nusileidimas ant mėnulio. Pavyzdžiui, vaikas vietoj nusileidimo čiuožykla, sugalvoja ja į viršų užlipti ir vietoje paprotinimo, kad galbūt taip daryti nėra saugu ir gerai, vaikas išgirsta "good job..an interesting thing to do". Kai mokytoja suslapsto ale Gymbo laiškus žaidimo aikštelėje ir ragina vaikus juos rasti bei atnešti, tai vaikas, kuris traukia rastus laiškus kitiems iš rankų arba vienas mėgina per kitus tą laiškų krūvą padėti tampa kone supermenu. Ir kažkaip niekam kitam tik man tokie dalykai labai keistai atrodo. Manau, Umai taip pat, tik tiek, kad ji į širdį to neima. Labai norėtųsi, kad šiose pamokose būtų daugiau muzikos, daugiau judesio ir ritmo, daugiau vaikų ir tėvų judėjimo kartu, vaikų bendradarbiavimo kartu su vaikais. Kažkada mūsų parapijoje turėtų prasidėti ir Kindermusik pamokėlės, galbūt mėginsim pasirodyti jose ir spręsim, kurias pasirinkti ir ar apskritai jas rinktis.

Darbo paieškos

Dažniausiai tema apie darbo paieškas neskamba labai pakylėtai, bet šį kartą kelionė į interviu buvo gana nuotaikinga. Atsikėlėme gana vėlokai, tad iš namų išmynėme penktu bėgiu. Chaotiškame apsirengimo, apsiavimo, tyrelių, 'tsautainių" pagal Umą, arbatėlių susikrovimo procese labiausiai nukenčia aš ir tėtis, kadangi pro duris išeiname nelabai panašūs į žmones, bet daugiau kaip šerpai apsikrovę tašikais, sušilę ir ganėtinai pikti. Pikti dėl to, kad skubant labiausiai neskuba Uma, todėl visi raginimai virsta "grasinimais" "susidorot" ir atimt galimybę viską daryti pačiai.

Iš namų pajudame likus 40 min. iki interviu laiko. Rytiniai kamščiai jau nebe tokie baisūs, bet automobilių dar ganėtinai daug (kanadietiškas "ganėtinai" reiškia tokį kiekį automobilių, kiek buvo Vilniuje paskutinėmis sausio mėn. dienomis piko metu:). Pakeliui per langą pamatome skubančius vaikus į vietinę katalikišką mokyklą. Į mano pastabą "vaikai skuba į mokyklą", Uma kažkodėl atsako "aaa, banditai". Galiausiai navigacija atveda mus prie reikalingo Kingsway gatvės numerio, Tomas užkimdamas rėkia "you have reached your destination", bet mums nei vienam tai neskamba džiuginančiai, kadangi dangoraižis į kurį turiu patekti matosi tolumoje. Nusprendėm važiuoti per prekybos centro parkavimo aikštelę. Pasirodo parkavimosi aikštelė penkių aukštų ir turbūt Vilniaus senamiesčio dydžio. Šiaip ne taip atkasėm nuorodas į Metrotown Tower II, į kurį taikiau patekt. Kadangi privažiuoti arčiau prie išėjimo iš parkavimosi vietos nepavyko, išlipau ir nuėjau pėstute. Išėjimo suradimas buvo tolygus išlikimo šou:) galiausiai per kažkoki avarinį išėjimą ir požeminius koridorius prisibroviau iki Tower II. Lifte spaudžiu nurodytą 14 aukštą, a nė šnipšt. Kaip filme durys užsidaro, vėl atsidaro, užsidaro vėl atsidaro. Toks žaidimas greit pabodo - einančios pro šalį moteriškės užklausiau, kaip pakilt į nurodytą aukštą. Ji nurodė prašyt budinčiojo visitor (lankytojo) kortelės ir paklausė ar bandau patekt į linksystems. Aiškiai ne ten norėjau patekt. Sumečiau, kad vis dėl to reikia bandyt dabar patekt į Tower I. Kaip visada tokiose vietose kabo mulijonas nuorodų, tarp kurių loterijos būdu reikia susirasti tą, kuri reikalinga. Galiausiai patekau į agentūrą. Pateikė pildyti tam tikras anketas. Susivokiau, kad perskubėjimą palikau visas asmens korteles, socialinį draudimo nr. (SIN). Kadangi pastarasis yra raktas į visus darbo pasiūlymus ir be jo niekas rimtai nesvarsto kandidato, skubiai parašiau sms Juozui "mano kuprinėje, piniginėj yra soc. kortos nr. Parašyk numerį". Viską užpildžiau ir testus spėjau atlikt, numerio negaunu. Dar kartą pakartojau sms, po kurios galiausiai gaunu atsakymą su numeriu. Po interviu šiek tiek pasiblaškau po keturių aukštų prekybos centrą, kol atvažiuoja Juozas. Susitariam susitikti toje pačioje vietoje, kaip ir išsiskyrėme. Ką gi, kelią iki liftu link parkavimosi aikštelės randu, o tada gili mįslė: "kuris aukštas"? Pradedu leistis nuo pirmojo link penktojo ir kas karta išlekiu perbėgt gabalą parkavimosi aikštės. Kadangi visi aukštai kaip filme "likimo ironija" atrodo identiškai pradedu galvot, kad vis nusileidžiu į tą patį. Apsauginis prie lifto jau pradeda kurti atakos planą, kai man pagaliau pavyksta rasti tinkamą aukštą ir laukiantį mašiniuką. Įlipus išaiškėja totalus sumoliugėjimas (tai reikštų lietuviškojo mentaliteto ir intelekto sutirpimas iki stereotipinio šiaurės amerikos gyventojo lygio:))))) Man vos tik atėjus iki agentūros Juozas parašė sms į kanadietišką mobilų (kuris saugiai gulėjo toje pačioje kuprinėje, kur ir mano piniginė su SIN kortele) "Koks kompo password'as", po to, kai ėmiau pildyti dokumentus, jis gauna mano sms, apie kurį jau rašiau "piniginėje SIN.Parašyk nr." Visais įmanomais būdais tą SIN numerį jis ir mėgino suvesti į kompiuterį. Akivaizdu, kad užsispyrės HP niekaip tokiai provokacijai nepasidavė".:))) Kai susitikom kokią pusę kelio negalėjom atsigaut nuo kvatojimo. Taip baigėsi kelionė į darbo paieškas, po kurių laukiu atsakymo dėl pokalbio pas vieną iš darbdavių.

Eros medicininė apžiūra

Atvykus į Kanadą skubiausiu reikalu tapo Eros PR (legalaus gyventojo) statusui gauti reikalingų dokumentų paruošimas ir išsiuntimas. Visas anketas jau turėjome atsispausdinę Lietuvoje, todėl trūko tik įvažiavimo štempelio ir medicininės apžiūros. Pastarąją atlikti gali tik tam tikri sertifikuoti Kanados gydytojai, pripažįstami CIC (Kanados imigracijos tarnybos). Pagal rajoną radome visą jų sąrašą. "Patikimiausiu" pasirodė Stephen Reznek klinika, kadangi pavardė daugiau mažiau panašėjo į baltojo europiečio. Nors piktai nusiteikę prieš Lee, Yon, Ju ir t.t. pavardes nieko neturime, bet asmeninė patirtis ir sveika nuovoka sako laikytis  nuo jų atokiau. Taigi, pasiskambinom ir po nepilnos savaitės susiruošėme techninei Eruko apžiūrai. Iš Lietuvos jokių dokumentų nesivežėme, kadangi Era neskiepyta ir toks faktas 100% būtų užkliuvęs čionykščiam gydytojui. Telefonu gydytojo administratorė nesvietiškai lėtu monologu aiškino kaip rasti jų kliniką. Gęstantis Tomo (navigacijos) balsas šiaip ne taip atvedė mus į vietą. Įėjus  ta pati krabo pavidalo administratorė ilgai ir nuobodžiai vinguriavo po ofisą nesiteikdama greičiau sutvarkyti registracinių dalykų. Galiausiai kantrybę praradusi pacientė užvirino aukštą natą, po kurios procesas pajudėjo vos pastebimai greičiau. Suplojus 150CAD, užpildžius visus dokumentus dar palaukėm keletą minučių, kol atsilaisvino lėktuvo tualeto dydžio medicininės apžiūros kambarėlis. Per tą laiką po "kliniką" (sunku ją taip pavadinti, nes įėjus daugiau primena bibliotekos kartoteką) blaškėsi ryškiai nuo skalbimo patampytu mėlynu megztiniu ir akivaizdžiai padėvėtom kelnėm pasipuošusi persona. Ta pati persona ant peties nešiojosi rūkstantį (tikrąja to žodžio prasme) "proškų" kibirėlį. Galiausiai to kibirėlio turinys mistiškai nusėdo ant pagyvenusio dieduliuko kaklo...ta persona kažką pabūrė, pavaražijo ir seneliuką išleido pro duris. Galiausiai moteriškė krabas pakvietė mus į kajutę. Era su visais rūbais, gerokai nekeistoms sauskelnėm paguldėm ant popierium užtiesto apžiūros stalo. Krabas brūkštelėjo tušinuku ant popieriaus ties galvyte ir kojytėm, o paskui centimetru išmatavo atstumą - 69 cm. Panašu, kad per kelionę nepaaugom. Galiausiai visa turtą ir pasvėrėm - 9200g ...kažkodėl atrodo, kad gera puskilį reikia atmesti, Eros žandai ir užpakalis turėtų sudaryti kokius 7kg, o visa kas lieka dar 1.5kg. Pasisvėrę dar palaukėme geras 10 min., kai netikėtai pasirodė aptriušęs burtininkas. Pasirodo jis ir buvo tas Daktaras Razina. Paprašęs, kad palauktume, kol atsilaisvins dar vienas kambarėlis, pasiklausė mūsų iš kur esame. Pasirodo jis kilęs iš Čekijos Respublikos - tiksliau jo senelė. Pats kalba olandiškai, o čekiškai nebe. Taigi, Daktaras Rezina Erą apžiūrėjo man ant rankų. Nenurenginėjo, labai atsargiai klausė širdutes, plaučiukų, patikrino visus refleksus, akytes, ausytes, paklausinėjo, ar neturime kokių nusiskundimų ir galiausiai uždėjo štempelį "sveika". Taip baigėsi mūsų pirmas vizitas pas Kanados gydytoją.

Kelionė į Vankuverį

Sausio 12d. 14:40. Skrydis į Frankfurtą vėlavo 30 min., tad nusileidus Vokietijoje, iki Toronto reiso tebuvo likę 40 min. Nieko stebėtina, jog skrydžiai iš Vilniaus kyla ir leidžiasi pačiame tolimiausiame bet kokio Europos oro uosto kampe. Šį kartą iki išskridimo vartų skuodėme 15 min. Kad "skuodimas" neatrodytų toks "lengvas",  mūsų karavanas atrodė kaip pagerintas Somalio pabėgėlių variantas: vienas vežimukas, dvi auto kėdės, du vaikiški krepšiai, dvi kuprinės, foto technikos krepšys, lagaminas ant ratukų. Veikėme kaip daugiafunkciniai aparatai, viena akis į vaiką, antra akis į daiktus, bėgimo kryptį ir informacijos sekimas ekrane. Kai uždusę užgriozdinome praėjimą pro passport control, ryškiai besiilsinti apsaugininkė lėtais apsisukimais patikrino mūsų boarding passes ir mostelėjo link praėjimo. Kadangi eilėje stovėt nebuvo nė minties, išsižiojusius kiniečius, indusus, arabus ir dar pora baltųjų "apknisom" atsidarydami apsaugines juostas ir maudami tiesiai link pasų būdų. Mūsų sąstatas iš pažiūros atrodė tikrai gązdinančiai -  visi be žado praleido į priekį. Išsireikalavę pakeisti vietas, kad būtų galima kabinti lopšiuką Erai, susėdom į Torontinį skrydį. Kai paaiškėjo skrydžiui įpusėjus, toje vietoje, kur kabinasi vaiko lopšys kažkoks susistūmęs juodis (kitaip turbūt logiškai nepaaiškintume) užkimšo tvirtinimo skylutes...teko visa skrydį mažę laikyt ant rankų. Tokioje "patogioje" pozoje atskridus į Kanadą , išlipau klaustuko formos. Toronte "pradžiugino" tvarka - prie jau turimu n+k rankapindelių reikia pasiimti visus priduotus lagaminus ir praeiti muitinę. Mūsų karavanas įžiebė šypsenas kiniečių snukiarodžiuose -  mat patys jokiu gyvu būdu tų visų daiktų prasinešti pro muitinę nesugebam. Sukrovęs ant karučio mūsų lagaminus kinietis palydi pro žiovaujantį muitininką, kuris pamatęs n taisymų mūsų deklaracijoje (kaip jų gali nebūti, jei nei vienas iš mūsų nebesurikiuoja ir nebesukalkuliuoja kiek turime daiktų) siunčia į "slaptąjį" muitininkų kambarį kratymui. Stovėdami eilėje, aiškiai suprantam, kad 3 buteliai vyno, butelis bobelinės, degtinės (kam kam vaistam aišku:), midaus (antrą kartą skrendančio lauktuvių), obuoliai, apelsinai ir visokie kitokie dalykai, traktuojami, kaip PAVOJINGI Kanados žmonių gerovei, nes gali turėti "apkrėstų" sėklų ar NETGI žemės trupinių (parodykit nors vieną žemės trupinį ant Maximoje pirktų apelsinų) nepralys pro žalią koridorių...nors deklaracijoje aiškiai parašyta, KAD NIEKO NELEISTINO neturime:))) Juozo nerimas, nors ir užslėptas,atrodo dar didesnis, bet jis partizaniškai tyli(tik vėliau sužinojau, kad jis dar buvo pasigriebęs ir bryzelį lietuviškų lašinių). Prieinam eilę, atsiduriam prie kratyklos. Moteriškė įdėmiai mus peržvelgia, paklausia ką vežam (kiekius šiek tiek...labai šiek tiek padidiname:) ir nueina į ofisą. Grįžus mesteli taktinį klausimą "do you have baby walker"...du kartus jos perklausiu, nes niekaip nesusigaudau į kokią pavojingumo kategorija patenka vaikiška vaikštynė. Kita vertus kam svarstyt, jei jos vis tiek neturim. Grįžus prie mūsų, pakelia telefono ragelį skambint kokiam didesniam viršininkui, bet dar kartą pažiūrėjus į mus "pagaili":))) ir mosteli ranka link išėjimo...va taip mes tapome kontrabanditais...distais...ditais...Galiausiai, dar kartą praeinam security...vos nepaliekam pusės daiktų ir sėdam į Vankuverio skrydį. Lakiam dar apie 5 val. Uma jau ryškiai praradusi kantrybę nuo "leftuvo" ima rėkt "tapu tapu". Tie, kurie buvo spėję užmigti, pabunda, kurie nemiegojo taip ir nebeužmiega, nes trypimas ir žviegimas trunka faktiškai visas penkias valandas. Era pasnaudžia kokią valandą, bet galiausiai prisijungia prie sesės "šokio su žvaigžde"...tik laaabai lengva forma. Išlipam iš lėktuvo paskutiniai, visa lėktuvo įgula su palengvėjimu mus išlydi. Lagaminai laukimo salėje  tik mūsiškiai...nei vienos gyvos dvasios oro uoste (atskridom pirmą val. nakties) išėjimo link einam tarnybiniais maršrutais:))) su apsaugos darbuotojų palyda. Galiausiai surandam viešbučio shuttle telefonus, pasirodo, tokiu laiku jie nebekursuoja....laukiam takso, per kurį orouoste paliekam lagaminą su kompu. Atsičiukinam tik viešbutyje - visi planai pamiegot nueina šuniui ant uodegos. Palaukę porą valandų lekiam pas gerąjį dėdę oro uoste, kuris mus palydėjo iki taksi.. Atidundėję, su palengvėjimu atsidūstam, kad vis dėlto lagaminas saugiai pateko pas security. Išklausinėti kokios ten gėrybės slypi, lagaminą atsiimam. Beliko pusvalandį pasnaust, griebt nuomojamą mašiniuką ir lėkt link naujų namų. Pusę kelio iki Coquitlam Era pražviegia - turbūt atsiimė už visą kelionę.