GYMBOREE arba kaip tai Umai nepatinka

Dar būdami Lietuvoje domėjomės, kokia papildoma veikla užsiima Šiaurės Amerikos žemyno pypliai nuo gimimo iki maždaug 3 m., kai pradeda lankyti taip vadinamą pre-school. Lietuvoje tokiems mažiams siūlomos Yamaha mokyklos pamokėlės, Kindermusik, Skruzdėlytės ir dar krūvos kitų. Kadangi Lietuvoje Uma su malonumu lankėsi Yamahoje ir kas savaitę švytėdavo vos paminėjus aštuonkojį (pliušinis žaislas, kuris kartu su mokytoja veda užsiėmimus), tai nusprendėme, kad ir atvykusi į naują šalį pasijaustų smagiau panašiuose užsiėmimuose tarp vaikų. Gymboree turi didelę savo drabužių liniją, o taip pat rengia užsiėmimus vaikams iki penkių metų. Pamokėlės, į kurias užrašėme Umą, vadinasi Learn and Play. Jų esmė  - per žaidimus, skanduotes, daineles supažindinti vaikus su kasdieniniais dalykais: namais, paštu, gaisrine, t.t. Pagrindinis šių pamokėlių herojus - klounas Gymbo - didelė lėlė. Kas savaitę vyksta po vieną užsiėmimą, taip pat galima pasirinkti muziką arba dailę, o tris kartus į savaitę ateiti nemokamai pasidūkti žaidimų kambaryje.

Vos atėjus į pamokėlę, reikia nusiplauti rankas, nusimauti batus (vaikams siūlo būti basiems), užsilipdyti vardo kortelę. Pastaroji Umai buvo didelis įvykis, visą dieną vaikščiojo švytinti ,lyg nešiotų auksinį kiaušinį. Vaikų į šias pamokėles susirenka bent dvigubai daugiau nei buvom įpratę matyti Lietuvoje Yamahoje. 12 - 14 pyplių gvardiją prasidėjus pamokai bando prarėkti mokytoja. Mūsų mokytoja Catherine - moteriškė rimtų gabaritų, tai ir balso tembras atitinkamo stiprumo. Į klouno pasisveikinimą Uma sureagavo baisiai nustebus. Per visą pamokėlę, ją pavyko sudominti tik vonios kambario žaidimu. Keisčiausiai ji stebėjo vaikus, kurie inirtingai mosikavo galvom mokytojai bandant iš plastamsinių atraižų sudėlioti picą ir sumuštinį, paskui visi draugiškai tai "valgė", paskui lipo ant čiuožyklos ir imitavo dviaukštę lovą, galiausiai šokinėjo ant didelio čiužinio, dainuodami apie beždžionėles, kurios taip šokinėdamos susikūlė makaušes. Kiek atlaidžiau lietuvaitė sutiko atsisėsti į plastmasinį ratą ir apsimesti, kad maudosi. Galbūt, patiko ne tiek vonios aplinka, kiek tai, jog maudytis jai apskritai patinka. Su "vonia" vėl kiek "išsidūrė", nes plastmasinės kempinės rankom plaut vietoj muilo visai nesužavėjo.

Iš viso balagano, Uma išsirinko tik didelį parašiutą, po kuriuo palįsti jai buvo nepaprastai smagu. Galiausiai, kai atsisveikinimo dainelėje klounas mėgino pridėjęs pirštą prie lūpų šnypšti "š š š", Uma siaubingai įsižeidus ėmė rėkt "ne", tad tas tylusis "š" virto tikru š...nipštu.

Prieš išeinant iš Gymboree, kiekvienas vaikas gauna po štampuką ant vienos ar abiejų rankų su klouno atvaizdu. Šią tatuiruotę Uma taip pat džiaugsmingai sutiko.
Antrą, trečią ir tolimesnius kartus Uma ne progresavo, bet regresavo dalyvavimo atžvilgiu. Vienintelis dalykas, kuris dar įtikindavo ją pabūti kartu su vaikais  - parašiutas. Visą kitą laiką ji praleidžia žaidimų kambaryje.

Kadangi  ir Lietuvoje Uma labai iš lėto adaptavosi Yamahos mokyklėlėje, mėginsim į Gymboree pamokas dar pavaikščioti. Manau čia nemažai reiškia kalbos barjeras, nes visokie twist twist twist, shake n' shake n' stop, ir t.t jai nieko nereiškia, o kai ji mėgina paaiškint sava kalba visiems moliūginiams vietiniams pypliams, lieka be atsako. Pliusas tas, kad mokytoja nė vieno vaiko neverčia dalyvauti pamokoje.

Atsimenu, Yamahos mokyklėlėje vaikas jausdavosi kažkaip ne savo vietoje, jei nenorėdavo daryti to ką daro kiti vaikai. Iš kitos pusės, jei būtų tik užsiėmimo kambarys, Uma gal labiau dalyvautų, o dabar ji turi ką veikti - karstosi, čiuožia, mėto kamuolius, landžioja ir šokinėja. 

Man pačiai šiose pamokėlėse įdomu stebėti bendravimą ir santykius tarp tėvų  ir vaikų, pačių vaikų bei vaikų ir mokytojos. Kažkodėl man atrodo, kad kiekvienas vaiko pirstelėjimas čia bandomas išaukštinti kaip nusileidimas ant mėnulio. Pavyzdžiui, vaikas vietoj nusileidimo čiuožykla, sugalvoja ja į viršų užlipti ir vietoje paprotinimo, kad galbūt taip daryti nėra saugu ir gerai, vaikas išgirsta "good job..an interesting thing to do". Kai mokytoja suslapsto ale Gymbo laiškus žaidimo aikštelėje ir ragina vaikus juos rasti bei atnešti, tai vaikas, kuris traukia rastus laiškus kitiems iš rankų arba vienas mėgina per kitus tą laiškų krūvą padėti tampa kone supermenu. Ir kažkaip niekam kitam tik man tokie dalykai labai keistai atrodo. Manau, Umai taip pat, tik tiek, kad ji į širdį to neima. Labai norėtųsi, kad šiose pamokose būtų daugiau muzikos, daugiau judesio ir ritmo, daugiau vaikų ir tėvų judėjimo kartu, vaikų bendradarbiavimo kartu su vaikais. Kažkada mūsų parapijoje turėtų prasidėti ir Kindermusik pamokėlės, galbūt mėginsim pasirodyti jose ir spręsim, kurias pasirinkti ir ar apskritai jas rinktis.

Darbo paieškos

Dažniausiai tema apie darbo paieškas neskamba labai pakylėtai, bet šį kartą kelionė į interviu buvo gana nuotaikinga. Atsikėlėme gana vėlokai, tad iš namų išmynėme penktu bėgiu. Chaotiškame apsirengimo, apsiavimo, tyrelių, 'tsautainių" pagal Umą, arbatėlių susikrovimo procese labiausiai nukenčia aš ir tėtis, kadangi pro duris išeiname nelabai panašūs į žmones, bet daugiau kaip šerpai apsikrovę tašikais, sušilę ir ganėtinai pikti. Pikti dėl to, kad skubant labiausiai neskuba Uma, todėl visi raginimai virsta "grasinimais" "susidorot" ir atimt galimybę viską daryti pačiai.

Iš namų pajudame likus 40 min. iki interviu laiko. Rytiniai kamščiai jau nebe tokie baisūs, bet automobilių dar ganėtinai daug (kanadietiškas "ganėtinai" reiškia tokį kiekį automobilių, kiek buvo Vilniuje paskutinėmis sausio mėn. dienomis piko metu:). Pakeliui per langą pamatome skubančius vaikus į vietinę katalikišką mokyklą. Į mano pastabą "vaikai skuba į mokyklą", Uma kažkodėl atsako "aaa, banditai". Galiausiai navigacija atveda mus prie reikalingo Kingsway gatvės numerio, Tomas užkimdamas rėkia "you have reached your destination", bet mums nei vienam tai neskamba džiuginančiai, kadangi dangoraižis į kurį turiu patekti matosi tolumoje. Nusprendėm važiuoti per prekybos centro parkavimo aikštelę. Pasirodo parkavimosi aikštelė penkių aukštų ir turbūt Vilniaus senamiesčio dydžio. Šiaip ne taip atkasėm nuorodas į Metrotown Tower II, į kurį taikiau patekt. Kadangi privažiuoti arčiau prie išėjimo iš parkavimosi vietos nepavyko, išlipau ir nuėjau pėstute. Išėjimo suradimas buvo tolygus išlikimo šou:) galiausiai per kažkoki avarinį išėjimą ir požeminius koridorius prisibroviau iki Tower II. Lifte spaudžiu nurodytą 14 aukštą, a nė šnipšt. Kaip filme durys užsidaro, vėl atsidaro, užsidaro vėl atsidaro. Toks žaidimas greit pabodo - einančios pro šalį moteriškės užklausiau, kaip pakilt į nurodytą aukštą. Ji nurodė prašyt budinčiojo visitor (lankytojo) kortelės ir paklausė ar bandau patekt į linksystems. Aiškiai ne ten norėjau patekt. Sumečiau, kad vis dėl to reikia bandyt dabar patekt į Tower I. Kaip visada tokiose vietose kabo mulijonas nuorodų, tarp kurių loterijos būdu reikia susirasti tą, kuri reikalinga. Galiausiai patekau į agentūrą. Pateikė pildyti tam tikras anketas. Susivokiau, kad perskubėjimą palikau visas asmens korteles, socialinį draudimo nr. (SIN). Kadangi pastarasis yra raktas į visus darbo pasiūlymus ir be jo niekas rimtai nesvarsto kandidato, skubiai parašiau sms Juozui "mano kuprinėje, piniginėj yra soc. kortos nr. Parašyk numerį". Viską užpildžiau ir testus spėjau atlikt, numerio negaunu. Dar kartą pakartojau sms, po kurios galiausiai gaunu atsakymą su numeriu. Po interviu šiek tiek pasiblaškau po keturių aukštų prekybos centrą, kol atvažiuoja Juozas. Susitariam susitikti toje pačioje vietoje, kaip ir išsiskyrėme. Ką gi, kelią iki liftu link parkavimosi aikštelės randu, o tada gili mįslė: "kuris aukštas"? Pradedu leistis nuo pirmojo link penktojo ir kas karta išlekiu perbėgt gabalą parkavimosi aikštės. Kadangi visi aukštai kaip filme "likimo ironija" atrodo identiškai pradedu galvot, kad vis nusileidžiu į tą patį. Apsauginis prie lifto jau pradeda kurti atakos planą, kai man pagaliau pavyksta rasti tinkamą aukštą ir laukiantį mašiniuką. Įlipus išaiškėja totalus sumoliugėjimas (tai reikštų lietuviškojo mentaliteto ir intelekto sutirpimas iki stereotipinio šiaurės amerikos gyventojo lygio:))))) Man vos tik atėjus iki agentūros Juozas parašė sms į kanadietišką mobilų (kuris saugiai gulėjo toje pačioje kuprinėje, kur ir mano piniginė su SIN kortele) "Koks kompo password'as", po to, kai ėmiau pildyti dokumentus, jis gauna mano sms, apie kurį jau rašiau "piniginėje SIN.Parašyk nr." Visais įmanomais būdais tą SIN numerį jis ir mėgino suvesti į kompiuterį. Akivaizdu, kad užsispyrės HP niekaip tokiai provokacijai nepasidavė".:))) Kai susitikom kokią pusę kelio negalėjom atsigaut nuo kvatojimo. Taip baigėsi kelionė į darbo paieškas, po kurių laukiu atsakymo dėl pokalbio pas vieną iš darbdavių.