Dar būdami Lietuvoje žinojome, kad kovo mėn. baigs galioti Umos pasas. Kadangi esame gyvenę Washington DC, kur pati dirbau Lietuvos ambasadoje, paso keitimo procedūra neatrodė sudėtinga, todėl nusprendėme Lietuvoje paso dar nekeisti ir visus dokumentus, kuriuos turime susitvarkyti Kanadoje, "pririšti" prie tuo metu turimo paso. Kad lietuviška tvarka nepasiduoda logikai ne kartą teko įsitikinti, bet jau šį kartą dėl Lietuvos pilietybės apėmė pasiutimas, kai sužinojome, kad pasą pasikeisti galima tik asmeniškai atvykstant į ambasadą. Kanados masteliu atvykimas į ambasadą tolygus skrydžiui iš Londono į Niujorką. Kadangi pagal bendrą tvarką, tiksliau ufonautišką betvarkę piliečio akimis, į ambasadą turi atvykti ir pats vaikas, skambinomės konsulei ir paaiškinom, kad mūsų Uma tikrai niekur neskris. Teko ją vežti garbės konsului Vankuveryje ir parodyti jos nuotraukas bei ją pačią. Garbės konsulas Ch. Juras paso keitimo tvarką taip pat sunkiai suvokė. Dar sunkiau ją buvo paaiškinti savo naujajam darbdaviui. Galiausiai bilietus pirkau sau ir Erai bei pasiruošiau varginančiam šešių val. skrydžiui į sostinę. Skrydis tiesioginis, tad lėktuvas buvo pilnut pilnutėlis. Iš vienos pusės Era bandė sužnaibyti rimtą profesorių, iš kitos - nugvelbti Ipod grotuvą iš labai spalvotai apsirengusios keleivės. Daugiau nei pusę skrydžio laiko Era davėsi kaip voverė rate, vieną kartą išdrįso ant stiuardesės rankų pereiti per lėktuvą, tačiau greitai pakėlė paniką, kad nesimato pažįstamų veidų. Užmigo likus 30 min. iki nusileidimo. Kadangi keliavom labai lengvai, tik su vienu krepšiu, tai kantriai sulaukę didžiausio Eros siaubo - vežimuko, kuriame "pragrojo" iki pat išvažiavimo iš orouosto, gaudėm taksą link viešbučio. Nors tinklalapyje atstumas nuo orouosto iki viešbučio pažymėtas 6 km - don't believe what you see:) (netikėk, ką matai). Vietoj 6 km su Era dardėjom visus 12 km ir už kelionę bei viešbutį suplojau tiek pat, kiek būčiau sumokėjus apsigyvendama prie pat orouosto esančiame Hiltone. Bet kaip tikras lietuvis išdidžiu veidu atsisveikinau su taksistu ir su Era atsidūrėme statybų aikštelėje nors ir su užrašu hotel. Pasirodo viešbutis remontuojamas, ketinant jį perdaryti į senelių namus. Optimistiškai tikėjausi, kad senelių namuose vis dėl to atsiras vaikiška lovytė, tačiau geležinio veido kinietis kapotai paaiškino, kad lovyčių nebeturi (nejau seneliams jų nereiks???)
Pirmą kartą Era miegojo vienoj lovoj su manim, pusę nakties rinkau smūgius iš kojos ir iš alkūnės į veido sritį, pusę nakties kaip pablūdus šokinėjau iš miegų, ieškodama ar mažė dar lovoj, nes per miegus jinai juda kaip tankas visom kryptim. Iš vakaro ant grindų prisidėjau pagalvių, rūbų, visko, ką galima buvo rasti būsimame senelių kambaryje, visą gretimos lovos turinį, kad jei jau mažoji skristų ant grindų, tai bent minkštai nusileistų. Ryte zombio išraiška susirinkau rankapindelius ir, atsisveikinus su senelių namais, išsiruošiau ambasados šturmui. Kaip tikra vietinė iš Vankuverio išvažiavau (cenzūra: mama, tėti neskaitykit:) su sportiniais bateliais ir švarkeliu, o Otavoje pasitiko bjaurus sniegas, šaltis, vėjas. Vežimukas be lietaus apsaugų, tad vienintelė Era atrodė kaip į orą pataikiusi - su kombinezonu. Prastūmiau su vežimuku vežes, kiaurai peršlapau batus kol nusiyriau iki autobuso stotelės. Privažiavus autikui kaip blondinė sumąsčiau rautis per vidurines duris, kas Šiaurės Amerikoje tolygu teroristiniam išpuoliui, nes saugumo ir kontrolės sistemos sumetimais visi keleiviai įlipa per priekines duris. Aš peršlapusia galva sumąsčiau, kad su vežimuku pro jas netilpsiu. Vairuotojas mandagia veido išraiška, bet akivaizdžiai galvodamas, kad esu ufonautė, palaukė, kol susivoksiu ir įlipsiu pro reikiamas duris. Nudardėjom iki Otavos puscentrio (kažkaip kaip Kanados sostinei man ta vieta neatrodė panaši į miesto centrą), susiradom kosnulatą, patekom į kambarį panašesnį į banko saugyklą ir supildėm reikiamus dokumentus. Kaip paaiškėjo visa ši kelionė buvo reikalinga tam, kad sužinočiau, jog vis dėl to yra, kad ir labai labai labai labai sunkus būdas gauti Lietuvos respublikos piliečio pasą kitu būdu nei asmeniškai atvykstant į ambasadą. Tas "labai labai labai" sunkus kelias man pasirodė sunkesnis pačiai konsulei nei man. Kaip visada atsitiko taip, kad mes turim tarnaut valstybei, o ne valstybė suka ... galvą kaip pagelbėti savo piliečiams. Per visą dokumentų pildymo, kopijavimo, rašymo, pasirašymo procesą mano legalaus gyventojo kortelė liko ambasados kopijavimo aparate. Tą sužinojau, kai jau buvau orouoste - prie registracijos į skrydį langelio. Dėkui angelui sargui, kad paprotino pasiimti su savimi pasą. Galiausiai pakraupinę Eros sopranais, altais ir kitų dažnių garsais orouosto keleivius, abi užmigom prie išskridimo vartų....ne, nepramiegojom, nors būtume galėjusios dar gerokai pasnaust. Lėktuve patekom į linksmą Tim Horton (panašus kavos tinklas kaip Starbucks) reklamos vadybininkų kompaniją. Era kaip visada tapo dėmesio centru. Jei ne linksma aplinka turbūt abi būtume užsilenkusios nuo Air Canada fokusų. Kadangi Otavą netikėtai užklupo žiema (kažkodėl primena Lietuvos kelininkus), prieš pakilimą 1 val laukėm "de-icing" procedūros (apipurškia lėktuvą skysčiu nuo ledo ir sniego). Kol tą procedūrą atliko, staiga pasidarė nebenuvalomas pakilimo takas - per nuvalytą lėktuvo langą mačiau įprastą sniegą, nei pūgos nei audros (bet čia, kas įprasta lietuvio akimis, yra baisiai neįprasta kanadiečio akimis). Kapitonas pranešė, kad tarnybos ruošia trumpąjį pakilimo taką (pamaniau, ar reikėtų dėl to susirūpinti). Po dar 1 val. kapitonas staiga pareiškė, kad turim grįžt prie vartų pasipildyt degalų! Galiausiai Air Canada sumanė iš lėktuvo iškraustyt porą konteinerių su lagaminais (kaip niekada buvau išsišiepus kaip rublis, kad neturėjau bagažo), paskui tuzinas keleivių sumanė išlipt iš lėktuvo ir nemėgint savo laimės nusileisti šiltesniame Kanados kampe. Kai vėl gavom leidimą pajudėti link pakilimo tako, turėjom dar 1 val. laukti "de-icing". Pasijutau kaip per groundhog day filmą. Važinėjimuisi po orouostą ir tupėjimui lėktuve praknismo lygiai 4,5 val. Kadangi vietoje 8pm, su Era Vankuveryje buvom 12:05 am, į orouostą mūsų pasiimti važiavo kosintis, griaudintis tėtis su Uma.
Taigi, lietuviškas pasas Umai kainavo 1000$ ir nelanksčiausia pasaulyje sistema mane dar kartą paprotino neatidėlioti jokių dokumentų tvarkymų svetur. O jeigu taip ir atsitiks dar kartą - tiesiog žinau, kad labai labai labai sunkus kelias susitvarkyti reikalus logišku būdu vis dėl to egzistuoja net ir viduramžių principais veikiančioje Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. Tik tas labai labai labai sunkus kelais labai labai labai sunkiai iškamantinėjamas iš valstybės tarnautojų. Turbūt paso keitimas - akylai saugoma valstybinė paslaptis.
Pirmą kartą Era miegojo vienoj lovoj su manim, pusę nakties rinkau smūgius iš kojos ir iš alkūnės į veido sritį, pusę nakties kaip pablūdus šokinėjau iš miegų, ieškodama ar mažė dar lovoj, nes per miegus jinai juda kaip tankas visom kryptim. Iš vakaro ant grindų prisidėjau pagalvių, rūbų, visko, ką galima buvo rasti būsimame senelių kambaryje, visą gretimos lovos turinį, kad jei jau mažoji skristų ant grindų, tai bent minkštai nusileistų. Ryte zombio išraiška susirinkau rankapindelius ir, atsisveikinus su senelių namais, išsiruošiau ambasados šturmui. Kaip tikra vietinė iš Vankuverio išvažiavau (cenzūra: mama, tėti neskaitykit:) su sportiniais bateliais ir švarkeliu, o Otavoje pasitiko bjaurus sniegas, šaltis, vėjas. Vežimukas be lietaus apsaugų, tad vienintelė Era atrodė kaip į orą pataikiusi - su kombinezonu. Prastūmiau su vežimuku vežes, kiaurai peršlapau batus kol nusiyriau iki autobuso stotelės. Privažiavus autikui kaip blondinė sumąsčiau rautis per vidurines duris, kas Šiaurės Amerikoje tolygu teroristiniam išpuoliui, nes saugumo ir kontrolės sistemos sumetimais visi keleiviai įlipa per priekines duris. Aš peršlapusia galva sumąsčiau, kad su vežimuku pro jas netilpsiu. Vairuotojas mandagia veido išraiška, bet akivaizdžiai galvodamas, kad esu ufonautė, palaukė, kol susivoksiu ir įlipsiu pro reikiamas duris. Nudardėjom iki Otavos puscentrio (kažkaip kaip Kanados sostinei man ta vieta neatrodė panaši į miesto centrą), susiradom kosnulatą, patekom į kambarį panašesnį į banko saugyklą ir supildėm reikiamus dokumentus. Kaip paaiškėjo visa ši kelionė buvo reikalinga tam, kad sužinočiau, jog vis dėl to yra, kad ir labai labai labai labai sunkus būdas gauti Lietuvos respublikos piliečio pasą kitu būdu nei asmeniškai atvykstant į ambasadą. Tas "labai labai labai" sunkus kelias man pasirodė sunkesnis pačiai konsulei nei man. Kaip visada atsitiko taip, kad mes turim tarnaut valstybei, o ne valstybė suka ... galvą kaip pagelbėti savo piliečiams. Per visą dokumentų pildymo, kopijavimo, rašymo, pasirašymo procesą mano legalaus gyventojo kortelė liko ambasados kopijavimo aparate. Tą sužinojau, kai jau buvau orouoste - prie registracijos į skrydį langelio. Dėkui angelui sargui, kad paprotino pasiimti su savimi pasą. Galiausiai pakraupinę Eros sopranais, altais ir kitų dažnių garsais orouosto keleivius, abi užmigom prie išskridimo vartų....ne, nepramiegojom, nors būtume galėjusios dar gerokai pasnaust. Lėktuve patekom į linksmą Tim Horton (panašus kavos tinklas kaip Starbucks) reklamos vadybininkų kompaniją. Era kaip visada tapo dėmesio centru. Jei ne linksma aplinka turbūt abi būtume užsilenkusios nuo Air Canada fokusų. Kadangi Otavą netikėtai užklupo žiema (kažkodėl primena Lietuvos kelininkus), prieš pakilimą 1 val laukėm "de-icing" procedūros (apipurškia lėktuvą skysčiu nuo ledo ir sniego). Kol tą procedūrą atliko, staiga pasidarė nebenuvalomas pakilimo takas - per nuvalytą lėktuvo langą mačiau įprastą sniegą, nei pūgos nei audros (bet čia, kas įprasta lietuvio akimis, yra baisiai neįprasta kanadiečio akimis). Kapitonas pranešė, kad tarnybos ruošia trumpąjį pakilimo taką (pamaniau, ar reikėtų dėl to susirūpinti). Po dar 1 val. kapitonas staiga pareiškė, kad turim grįžt prie vartų pasipildyt degalų! Galiausiai Air Canada sumanė iš lėktuvo iškraustyt porą konteinerių su lagaminais (kaip niekada buvau išsišiepus kaip rublis, kad neturėjau bagažo), paskui tuzinas keleivių sumanė išlipt iš lėktuvo ir nemėgint savo laimės nusileisti šiltesniame Kanados kampe. Kai vėl gavom leidimą pajudėti link pakilimo tako, turėjom dar 1 val. laukti "de-icing". Pasijutau kaip per groundhog day filmą. Važinėjimuisi po orouostą ir tupėjimui lėktuve praknismo lygiai 4,5 val. Kadangi vietoje 8pm, su Era Vankuveryje buvom 12:05 am, į orouostą mūsų pasiimti važiavo kosintis, griaudintis tėtis su Uma.
Taigi, lietuviškas pasas Umai kainavo 1000$ ir nelanksčiausia pasaulyje sistema mane dar kartą paprotino neatidėlioti jokių dokumentų tvarkymų svetur. O jeigu taip ir atsitiks dar kartą - tiesiog žinau, kad labai labai labai sunkus kelias susitvarkyti reikalus logišku būdu vis dėl to egzistuoja net ir viduramžių principais veikiančioje Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. Tik tas labai labai labai sunkus kelais labai labai labai sunkiai iškamantinėjamas iš valstybės tarnautojų. Turbūt paso keitimas - akylai saugoma valstybinė paslaptis.
