Umos vasaros stovyklėlė - pirmos trys dienos

Galvojau nuo ko pradėti šio įrašo rašymą ir prisiminiau savo vaikystės baubą - darželį. Pamenu, kad baisiai nenorėjau ten eiti, pamenu, kad turėjom statinaitės formos šeimininkę, kurios nepasitenkinimas gyvenimu dažniausiai sėsdavo šlapio skuduro išraiška vaikams per galvas, aišku tiems, kurie "nemiegodavo". Žodis nemiegodavo tupi kabutėse, kadangi nemiegojimas buvo baudžiamas, jei pramerkdavai akis iš beviltiškų pastangų užmigti ar, skaičiuodamas avis, stengdavaisi įžiūrėti apsiblaususią musę ant lubų. Pamenu dar rusakalbį Karsoną, kuris bandė išgręžti pirmuosius rusų kalbos žodžius iš apstulbusių darželinukų, bjauriai aptrauktą virinto pieno stiklinę po pietų miego ir kaip kefyras prarūgusį fotografą, kuriam žūtbūt reikėjo nufortografuoti visus grupės vaikus darželio albumui - rezultate albume puikuojasi mažoji frakenšteino fizionomija. Apskritai darželis man asocijuojasi su prievarta, todėl neįsivaizduoju vaikų, kurie ten noriai eina. Anksčiau ar vėliau darželio ar mokyklos laikas ateina visiems. Kadangi rudenį Uma pradės eiti į darželį dvi dienas per savaitę po 2-3val., šią vasarą nusprendėme ją šiek tiek supažindinti su socialine darželio sąvoka - vasaros stovyklėle. Vasaros stovyklėlės paprastai rengiamos 2,5 m - neriboto amžiaus vaikams, kai baigiasi įprasti mokslo metai (maždaug birželio pabaigoje). Umą užrašėme į Montessori mokyklėlę vienai savaitei po 4 valandas per dieną.

Turbūt ne kažin kokia patarėja ir paruošėja buvau šį kartą, nes neturėjau glėbio fantastiškų apibūdinimų darželinei ar stovyklinei veiklai. Matyt niekaip negalėjau patikėti pati savimi, kad bandau šviesiai spalvoti tą laiką, kai Umai reikės pabūti vienai. Galiausiai išbandymo diena atėjo. Iki išvažiavimo Uma gana pozityviai krovėsi daiktelius į kuprinėlę, susidėjo maistelį, rūbelius persirengimui ir viską pati nusinešė iki automobilio. Nuvežiau Umą 15 min anksčiau, kad šiek tiek pažintų aplinką, apsiprastų su nauja vieta. Atvažiavo ir kiti vaikai, pagal amžių ryškiai už Umą bent pusę metų, o kai kurie ir visais metais, vyresni. Uma iš karto tapo "baby", tiksliau susidomėjimo objektas - lėlė. Buvo akivaizdu, kad visi vaikai senokai lanko darželį. Vos atidarius duris, visi suvirto į vidų ir nulėkė į pasisveikinimo rato vidurį (vieta, kur ryte susirinkę vaikai visada padainuoja kokią dainušką, prisistato, pasikalba su auklėtoja ar pan.) Uma tą pačią akimirką įsikabino į mane ir pasiprašė ant rankų. Kadangi mūsų pupa ignoruoja angliakalbius vietinius, su ja įėjau į vidų, parodžiau, kur yra WC, kur padėtas jos užkandžių krepšelis. Pabuvau su ja prie vaikų kokias 15 min. Bet koks paminėjimas, kad aš atvažiuosiu jos pasiimt vėliau nuėjo šuniui ant uodegos. Auklėtojos mėginimas sudominti Umą žaislais veikė tik tiek, kiek robotą komandos "stop" mygtuko paspaudimas - jokio susidomėjimo, jokio entuziazmo tik didesnis už pasaulį nepasitikėjimas. Žinojau, kad paprastai išeiti nepavyks. Manau sunkiausia užduotis paliekant ją buvo tada, kai ji neisterikavo, nesimosikavo, neklykė iš siaubo, bet atrodė nuoširdžiai persigandusi ir su ašarom prašė "važiuoti kartu". Galiausiai visi žodžiai tapo vientisu "nenoliu nenoliu". Kai Umą perdaviau į rankas auklėtojai ir dingau tarpdury, širdis subyrėjo į tūkstančius šipuliukų. Paskutinai auklėtojos žodžiai "promise she will stop as soon as you are out the door" (pažadu ji nustos verkt, vos išeisit pro duris) manęs neįtikino ne puse gramo. Keturias valandas jaučiausi lyg prieš svarbiausią gyvenimo egzaminą - niekaip negalėjau sulaukti, kada reikės važiuoti jos pasiimt. Galiausiai kai nuvažiavau iš bendro vaizdo supratau, kad ji nusiramino, bet auklėtojų veidai neatrodė trykštantis džiugiu optimizmu, kaip tai buvo ryte. Umos veidelis buvo baltas kaip drobė, pamačiusi mane priėjo ir susigraudinusi pasakė, kad  "Umutė nolėjo mamutės". Sužinojau, kad man išėjus Uma verkė be perstojo beveik valandą, galiausiai paskui likusį laiką stovėjo prie durų. Iš to streso vaikas sutvarkė visą įdėta maistelį, tad auklėtojos paprašė, kad rytdienai įdėčiau daugiau.
Grįžusi namo Uma buvo labai suirzusi, vis dar niekaip negalėjo atsigauti po patirto šoko. Visą popietę ir vakarą girdėjom kaip ji "nenoli į dalzelį". Nuo to nenoro man pačiai galva sukosi kaip planetos saulės sistemoj.
Antrą dieną į darželį Umą išviliojau pažadėjusi po stovykėlės nusivesti į biblioteką. Biblioteka Umai traukos taškas, kadangi ten dažnai pasiimame DVD filmukus. Vėl atvažiavome 15 min anksčiau. Umai papasakojau, kad šį kartą atsisveikinsiu su ja prie durų ir į vidų neisiu. Iki mano išėjimo mažė laikėsi virpindama lūpytes, tačiau vos nusisukau ir nuėjau prie automobilio tarpduryje ant auklėtojos rankų subliuško jos tvirtumas ir tegirdėjau ausis ir širdį drąskanti "nenoliu". Šį kartą auklėtojai buvau užsiminusi, kad bandytų Umą sudominti dėlione. Tai jos užsiėmimas numeris vienas. Panašu, kad padėjo. Kai atvažiavau jos pasiimti, Uma jautėsi daug geriau.
Trečią dieną į stovyklėlę ėjome su pažadu pasibaigus gauti ledų. Uma laikėsi kaip tikras kareivis - matėsi, kad jai sunku atsisveikinti, tačiau padovanojus virpanti bučiuką ir priverstinai pamojavus rankute "atia" liko su vaikais. Žinoma, kaip tyčia, šią dieną reikėjo, jog moliūginė vietinė dramblė pastumtų Umą užsilipus ant čiuožyklos. Nors dramblė buo nubausta ir Umos atsiprašė, bet man atvykus matėsi, kad mažė buvo gerokai išsigandusi, žandukai snarglėti, akytės ašarotos - nuskriaustas žiogas.
Psichologinis krūvis, kurį reikia ištverti tokio amžiaus vaikui man atrodo nepakeliamas. Vien tai, kad ji nesupranta kalbos ir nesugeba verbaliai išreikšti savo norų yra sudėtinga. Tai, kad vaikai aplink ją vyresni, bendrauja tarpusavyje ir žaidžia komandinius žaidimus, palikdami ją kaip vienišą kareivį lauke yra dar sunkiau. Kol kas dar pati pradžia, tad kol kas neskubu Umos stovyklėlės eksperimento pavadinti nevykusiu.

Mūsų dantukai

Pirmasis dantukas Umai išdygo dar nesulaukus 6 mėn. Iki metų jų turėjo visą tuziną, tačiau labai greitai pastebėjom, kad baltieji perliukai ėmė ruduoti. Pirmieji rudi taškiukai pasirodė Umai būnant 10 mėnesių. Tuo metu kilo įtarimas, kodėl dantukai keičia spalvą. Eidama pas savo stomatologę, paprašiau, kad ji pažiūrėtų ir Umos viršutinius priekinius dantukus. Žinant Umos būdą kratytis bet kokio svetimo prisilietimo, paprašiau, kad mažoji nusišpysotų - tai padarė gana nesunkiai, tačiau šypsena truko kokias 3 sekundes. Stomatologė įtarė, kad jau turime kariesą, tačiau 13 mėnesių vaikučiui niekas nesiima dantukų taisyti. Valytis dantukus pradėjome irgi ne nuo pirmojo perlo išdygimo, nes bet koks mėginimas įkišti šepetuką į burną baigdavosi "stogą" raunančiu "ne ne ne ne". Iš lėto ėmėme žaisti, leidome "valytis" pačiai ir tik nuo metų pradėjome griežčiau reiklauti, kad išvalyti dantukus leistų mums. Tuo metu valėme su pasta be fluoro, o tai taip pat turi įtaką karieso dauginimuisi. Prieš išvykdami į Vankuverį pasikonsultavome su savo pediatre, kuri patarė nuo trijų metukų pradėti duoti fluoro tabletes, o iki tol tiesiog kantriai valyti ir laukti. Ką mes ir darėme. Deja, vaizdas dantukų tikrai negerėjo. Todėl galiausiai nusprendėme pasirodyti vaikų dantukų specialistams čia, vietoje ( http://www.pdgdental.com/dental/ ). Žinodama Umos būdą vizitui pas dantistą pradėjau ruošti ją prieš savaitę. Papasakojau kas tokie yra vaikų dantukų gydytojai, ką jie daro, pabrėžiau, kad vaikų dantukų klinikose daug žaislų, filmukų ir kitų įdomių dalykų. Panašu, kad faktas apie žaislus ir filmukus labiausiai patiko.

Liepos 3d. susiruošėme pas Dr.Leung. Atvykus užpildžiau begales formų, kad sutinku su įvairiausiom rizikom (turbūt tik nėštumas nebuvo viena jų, bet nebūtų nustebinę ir tai) ir patekome į nedidelį kabinetuką su visą reikiama aparatūra, žaislų kampeliu ir žinoma ant lubų sumontuotu TV. Pirmiausia mus apžiūrėjo daktarės asistentė - gana maloni mergina. Umai viską nuodugniai aiškinau ir pasakojau, ko iš jos norima. Po pradinės apžiūros sulaukėme pačios daktarės. Uma pasiėmiau ant kelių, gydytoja ant kelių pasidėjo pagalvę, ant kurios paguldžiau Umos galvytę. Kantriai ir kruopščiai aiškinau Umai visą apžiūros procesą, nes buvau įsitikinus, jei daktarė atliks netikėtą procedūrą mūsų vizitas baigsis tą pačią sekundę. Mano veido išraiška turbūt vis tiek buvo iškalbingesnė už žodžius. Tai kaip Umai krapštė dantukus su įrankiais, bandė valyti ir tikrinti visas skylutes, man pasirodė nepakenčiama. Man, asmeniškai, ta apžiūros procedūra būna labai nemaloni, nes atrodo, kad su tuo kabliuku bando įsigręžti į patį dantį be jokio nuskausminimo. Iki paskutinės akimirkos, kol aš pati neiškentusi nepaklausiau Umos, ar neskauda, mažiukė laikėsi tiesiog didvyriškai: laikė pražiojusi burnytę, neišleido nei vieno garsiuko, tiesiog gulėjo ir kentėjo. Kai užklausus, ar skauda ji virktelėjo, procedūrą iš karto nutraukėme. Mačiau, kad akytės buvo gana didelės, supratau, kad vis dėlto procedūra mažiukei buvo nemaloni. Tiek seselė, tiek gydytoja negalėjo atsistebėti Umos ramumu ją apžiūrint. Panašu, kad tokio amžiaus ramaus paciento jos nelabai ir turėjo. Nors procedūra buvo tikrai gana sėkminga, naujienos gana skaudžios. Umos dantukai smarkiai pagedę. Keturi viršutiniai sukramtyti ėduonies, genda ir du apatiniai, skylutė krūminiame ir panašu, kad situacija ne ką geresnė su tarpdančiais, kurių apžiūrėti nelabai buvo galimybės. Po apžiūros Umukui seslė išvalė dantukus, tarpdančius, užtepė fluoro - visą procedūrą taip pat iškentėme be garso. Dabar turime kelis pasirinkimus: Dr. Leung paruoš gydymo planą, kad suvoktume susijusias išlaidas. Pirma galimybė yra kas kelis mėnesius vykti pas Dr. Leung ir atlikti tas pačias valymo, fluoro procedūras, tačiau rezultatas miglotas ir galiausiai vis tiek baigsis panašiai - Uma neteks dantukų. Kitas variantas - vykti į ligoninę, atlikti pilną narkozę ir sutvarkyti visus dantukus vienu metu. Jei norime sutaupyti ligoninės mokesčių tektų laukti 9 - 12 mėnesių - labai rizikingas ir ilgas laiko tarpas, per kurį vis tiek reikėtų lankytis pas Dr. Leung. Jei nenorime laukti, turime susitaikyti, kad teks pakloti nemažą sumelę privačiai klinikai, kurios draudimas nepadengs. Viena aišku, Umos dantukus taisyti reikia, nes galime nesulaukti sveikų nuolatinių apie 6 - 7 metus.