Kanados darželių ir lopšelių sistema skiriasi nuo įprastos lietuviškos, tad patiems teko gerokai ilgai pavargti, kol susigaudėm kanadietiškos tvarkos labirintuose. Kadangi iš mūsų ankstesnės patirties yra aišku, jog kanadietiška tvarka prilygsta tvarkai runkelių lauke, tai ir dabar kai kurios žinios gali būti mistiškai klaidinančios.
Pagal bendrą sistemą, gimus kūdikiui, mama gauna "maternity leave" atostogas arba, mums gerai ir Lietuvoje žinomas, motinystės atostogas. Jos trunka vienerius metus, tad, lyginant su tokia pat sistema JAV, yra dastik fantastik. Tuos metus vyriausybė mamai moka 60% turėto atlyginimo. Štai po metų ir ateina ta diena, kai tenka apsispręsti - pasilikti vaiką auginti namuose, atiduoti į lopšelį (day care) ar samdyti auklę. Nemažai vietinių šeimų kviečiasi live in nannies. Jų vidutinis mėnesio atlyginimas siekia 700 - 1000 CAD/mėn., tačiau tenka įsipareigoti tokį asmenį apgyvendinti savo namuose ir susitaikyti su n+k galimybių, kad auklė gali netikti, nepatikti, atsibosti kaip penktas ratas vežime. Ateinanti auklė paprastai kainuoja nuo 10 - 18 CAD/val. Lopšeliai vienam vaikui prasideda nuo 600CAD (kažkieno namuose, dažniausiai nelicenzijuota veikla) iki 1300CAD į mėnesį. Iš esmės vaiko palikimą kanadietiškame lopšelyje vadinu tikra vegetacija. Kadangi vaikų būna nuo 16-25 grupėje, nei vienu iš jų neįmanoma normaliai pasirūpinti. Trys auklėtojos laksto nuo vieno prie kito, o vaikai daro, ką nori. Viename tokiame lopšelyje buvome apsilankę ir išėjome kaip plyta per galvą trenkti. Vaikų amžius nuo metukų iki trijų metų, tad vieni vos dar stovi, kiti ropoja, treti vaikšto, ketvirti jau laksto. Nosys nubalnotos, kaktos nubrozdintos, apie rankas, kojas ir visas galūnes nė nebešneku, nes turbut sveikos vietos nelabai rastume. Patys vaikai gana agresyvūs, nieko neklauso, auklėtojos kaip kempinės išsisunkusios, sunkiai surezga primityvius sakinius. Faktiškai kone vaikų namai, nors net kai kuriuose jų situacija turbūt geresnė. Taigi, už pampio pakeitimą, šalto maisto davinį (kurį suruošt reikia pačiam, o kadangi laiko kiekvienam pašildyt ir paruošt neužtenka, tai tėvams reikia sužibėt išradingumu ir įdėt greitą šaltą užkandą iš namų), miegojimo miegmaišiukuose po 10-12 viename kambaryje ant grindų ir krūvą mėlynių bei nubrozdinimų nesinori mokėti po 700CAD į mėnesį. Suprantama, kad ne visos daycare yra tokios, tačiau mums visada pasitaiko stebėtini kraštutinumai.
Kiekvienas vaikas sulaukęs 3 metukų jau pradeda eiti į preschool. Ji trunka 2-3 val per dieną, 2-3 dienas per savaitę. Šių darželių pagrindinis principas - vaiką socializuoti. Faktiškai didesnių mokslų čia jie neturi: žaidžia, piešia, lipdo, padainuoja. Maždaug nuo 4-5 metų prasideda paruošiamoji kindergarten grupė, nors ji vis dar vadinasi preschool. Čia vaikai jau mokosi pažinti raides, skaičius ir t.t. Pamokos vis dar trunka po keletą valandų per dieną. Nuo 5 metų visi vaikai eina į kindergarten - arba pilną dieną, arba pusę dienos, kur aktyviau ruošiasi mokyklai.
Umos pirmoji diena darželyje atitiko visus chaoso teorijos dėsnius. Iš 15 vaikų turbūt tik 6 neverkė. Neverkė todėl, kad jau nuo metukų keliavo į daycare. Kadangi klykė pusė grupės vaikų, tai faktiškai bene visą laiką su jais išbuvo tėvai. Prisižiūrėjau begales vaidinimų. Vieni tėvai bandė nepastebėti išsmukti pro galines duris, kas man pasirodė visiškai nevykęs ir netgi žalingas eksperimentas. Kiti bandė papirkti rėkiančius pyplius sausainiais, saldainiais ir kitais skanumynais "po darželio. Treti valėsi snargliuotas rankovės į servetėles ir bandė atplėšti į kelnes įsikibusias kūkčiojančias atžalas. Antroji ir trečioji dienos buvo daugiau mažiau panašios. Galbūt tik penktą dieną Uma patempdavo lūpą, bet didesnes ašaras sulaikydavo. Nors jos nenuilstantis "nenoriu būti viena" man spengdavo ausyse kaip įkyrios musės zyzimas visą dieną.
Po mėnesio dalyvavimo chaoso tvarkoje, šiek tiek paklausinėjau auklėtojų, kaip Umai sekasi. Visi gerai žinom, kad anglų kalbą Uma ignoruoja, tačiau panašu, kad kažką supranta. Aišku, ar tikrai supranta, aš abejoju, nes į kiekvieną auklėtojos klausimą dažniausiai sako "ne". Soczializuotis ji taip pat kol kas nesisocializuoja. Pirmomis dienomis dar viskas buvo įdomu, o dabar ji viską tik stebi. Auklėtoja kol kas labai džiaugiasi Umos progresu, t.y. Uma jau parodo jai savo piešinį ar kokį kitą darbelį ir sutinka kartu išeiti į lauką. Jei Umai pasiūlo kažką daryti kartu su vaikais, tai ji dažniausiai tokius pasiūlymus ignoruoja. Jei vaikai susodinami į ratelį dainuoti, klausyti istorijos, tai Uma atsisėda atskirai prie staliuko ir sugalvoja lipdukus paklijuoti. Jei vaikai susėda prie stalo lipdyti modeliną, tai Uma nueina į priešingą kambario pusę, kur nieko nėra ir užsiima kokia veikla arba tiesiog stebi iš tolo, ką veikia vaikai. Faktiškai buvimo kartu ji nepripažįsta, o jei jos didenybė ir atsisėda kartu su vaikais į ratelį tai visiškai nieko nedaro, ką rodo auklėtojos ir kartoja kiti vaikai. Kadangi ji mėgsta dainuoti, tai turbūt vienintelė pagunda būti ratelyje ir yra dainelės, nors, kai aš jos paklausiu, ar dainavo, tai paprastai atsako "ne". Jei paklausiu, apie ką šiandien darželyje pasakojo auklėtojos (kiekvienai dienai skirta tam tikra tema, pvz. jūros gyvūnai, fermos gyvuliai ir t.t.), tai įprastai atsako "nieko". Vienintelį žodį kurį iš jos išgirdau ne lietuvišką, tai pasiėmus iš darželio mane pavadino "mommy mamyte". O šiaip ji neturi poreikio bendrauti, jei reikia, pirštu parodo ir sako "mmm". Jei bandau su kokiu vaiku supažindinti tai traukia mane kuo toliau ir sako, kad ji nenori draugaut. Auklėtojos, skirtingai nei aš, Umos buvimu darželyje džiaugiasi ir vis giria, kad Uma turi savo nuomone, kad žino, ko nori. Vienintelei, kuriai darželyje patinka, tai mūsų Erai. Kadangi ji iš viso nežino žodžių "baimė", "atsiskyrimas", "pasimetimas", "saugumas", tai atėjus į Umos darželį, nešasi per visus žaislus, bendrauja su vaikais. Jei aš ir dingstu iš akiračio, nei karto manęs nepasigenda, faktiškai net nesuvokia, kad kažko trūksta. Turbūt atsitokėtų, kad mamos nėra tik tada, kai užsimanytų valgyt. Kol kas taip ir stumiamės į priekį. Jei Lietuvoje pradėsime eiti į darželį, galbūt pokyčiai bus kitokie ir Uma susiprras, kad būti "Jos Didenybe" užtenka ir namuose.
Pagal bendrą sistemą, gimus kūdikiui, mama gauna "maternity leave" atostogas arba, mums gerai ir Lietuvoje žinomas, motinystės atostogas. Jos trunka vienerius metus, tad, lyginant su tokia pat sistema JAV, yra dastik fantastik. Tuos metus vyriausybė mamai moka 60% turėto atlyginimo. Štai po metų ir ateina ta diena, kai tenka apsispręsti - pasilikti vaiką auginti namuose, atiduoti į lopšelį (day care) ar samdyti auklę. Nemažai vietinių šeimų kviečiasi live in nannies. Jų vidutinis mėnesio atlyginimas siekia 700 - 1000 CAD/mėn., tačiau tenka įsipareigoti tokį asmenį apgyvendinti savo namuose ir susitaikyti su n+k galimybių, kad auklė gali netikti, nepatikti, atsibosti kaip penktas ratas vežime. Ateinanti auklė paprastai kainuoja nuo 10 - 18 CAD/val. Lopšeliai vienam vaikui prasideda nuo 600CAD (kažkieno namuose, dažniausiai nelicenzijuota veikla) iki 1300CAD į mėnesį. Iš esmės vaiko palikimą kanadietiškame lopšelyje vadinu tikra vegetacija. Kadangi vaikų būna nuo 16-25 grupėje, nei vienu iš jų neįmanoma normaliai pasirūpinti. Trys auklėtojos laksto nuo vieno prie kito, o vaikai daro, ką nori. Viename tokiame lopšelyje buvome apsilankę ir išėjome kaip plyta per galvą trenkti. Vaikų amžius nuo metukų iki trijų metų, tad vieni vos dar stovi, kiti ropoja, treti vaikšto, ketvirti jau laksto. Nosys nubalnotos, kaktos nubrozdintos, apie rankas, kojas ir visas galūnes nė nebešneku, nes turbut sveikos vietos nelabai rastume. Patys vaikai gana agresyvūs, nieko neklauso, auklėtojos kaip kempinės išsisunkusios, sunkiai surezga primityvius sakinius. Faktiškai kone vaikų namai, nors net kai kuriuose jų situacija turbūt geresnė. Taigi, už pampio pakeitimą, šalto maisto davinį (kurį suruošt reikia pačiam, o kadangi laiko kiekvienam pašildyt ir paruošt neužtenka, tai tėvams reikia sužibėt išradingumu ir įdėt greitą šaltą užkandą iš namų), miegojimo miegmaišiukuose po 10-12 viename kambaryje ant grindų ir krūvą mėlynių bei nubrozdinimų nesinori mokėti po 700CAD į mėnesį. Suprantama, kad ne visos daycare yra tokios, tačiau mums visada pasitaiko stebėtini kraštutinumai.
Kiekvienas vaikas sulaukęs 3 metukų jau pradeda eiti į preschool. Ji trunka 2-3 val per dieną, 2-3 dienas per savaitę. Šių darželių pagrindinis principas - vaiką socializuoti. Faktiškai didesnių mokslų čia jie neturi: žaidžia, piešia, lipdo, padainuoja. Maždaug nuo 4-5 metų prasideda paruošiamoji kindergarten grupė, nors ji vis dar vadinasi preschool. Čia vaikai jau mokosi pažinti raides, skaičius ir t.t. Pamokos vis dar trunka po keletą valandų per dieną. Nuo 5 metų visi vaikai eina į kindergarten - arba pilną dieną, arba pusę dienos, kur aktyviau ruošiasi mokyklai.
Umos pirmoji diena darželyje atitiko visus chaoso teorijos dėsnius. Iš 15 vaikų turbūt tik 6 neverkė. Neverkė todėl, kad jau nuo metukų keliavo į daycare. Kadangi klykė pusė grupės vaikų, tai faktiškai bene visą laiką su jais išbuvo tėvai. Prisižiūrėjau begales vaidinimų. Vieni tėvai bandė nepastebėti išsmukti pro galines duris, kas man pasirodė visiškai nevykęs ir netgi žalingas eksperimentas. Kiti bandė papirkti rėkiančius pyplius sausainiais, saldainiais ir kitais skanumynais "po darželio. Treti valėsi snargliuotas rankovės į servetėles ir bandė atplėšti į kelnes įsikibusias kūkčiojančias atžalas. Antroji ir trečioji dienos buvo daugiau mažiau panašios. Galbūt tik penktą dieną Uma patempdavo lūpą, bet didesnes ašaras sulaikydavo. Nors jos nenuilstantis "nenoriu būti viena" man spengdavo ausyse kaip įkyrios musės zyzimas visą dieną.
Po mėnesio dalyvavimo chaoso tvarkoje, šiek tiek paklausinėjau auklėtojų, kaip Umai sekasi. Visi gerai žinom, kad anglų kalbą Uma ignoruoja, tačiau panašu, kad kažką supranta. Aišku, ar tikrai supranta, aš abejoju, nes į kiekvieną auklėtojos klausimą dažniausiai sako "ne". Soczializuotis ji taip pat kol kas nesisocializuoja. Pirmomis dienomis dar viskas buvo įdomu, o dabar ji viską tik stebi. Auklėtoja kol kas labai džiaugiasi Umos progresu, t.y. Uma jau parodo jai savo piešinį ar kokį kitą darbelį ir sutinka kartu išeiti į lauką. Jei Umai pasiūlo kažką daryti kartu su vaikais, tai ji dažniausiai tokius pasiūlymus ignoruoja. Jei vaikai susodinami į ratelį dainuoti, klausyti istorijos, tai Uma atsisėda atskirai prie staliuko ir sugalvoja lipdukus paklijuoti. Jei vaikai susėda prie stalo lipdyti modeliną, tai Uma nueina į priešingą kambario pusę, kur nieko nėra ir užsiima kokia veikla arba tiesiog stebi iš tolo, ką veikia vaikai. Faktiškai buvimo kartu ji nepripažįsta, o jei jos didenybė ir atsisėda kartu su vaikais į ratelį tai visiškai nieko nedaro, ką rodo auklėtojos ir kartoja kiti vaikai. Kadangi ji mėgsta dainuoti, tai turbūt vienintelė pagunda būti ratelyje ir yra dainelės, nors, kai aš jos paklausiu, ar dainavo, tai paprastai atsako "ne". Jei paklausiu, apie ką šiandien darželyje pasakojo auklėtojos (kiekvienai dienai skirta tam tikra tema, pvz. jūros gyvūnai, fermos gyvuliai ir t.t.), tai įprastai atsako "nieko". Vienintelį žodį kurį iš jos išgirdau ne lietuvišką, tai pasiėmus iš darželio mane pavadino "mommy mamyte". O šiaip ji neturi poreikio bendrauti, jei reikia, pirštu parodo ir sako "mmm". Jei bandau su kokiu vaiku supažindinti tai traukia mane kuo toliau ir sako, kad ji nenori draugaut. Auklėtojos, skirtingai nei aš, Umos buvimu darželyje džiaugiasi ir vis giria, kad Uma turi savo nuomone, kad žino, ko nori. Vienintelei, kuriai darželyje patinka, tai mūsų Erai. Kadangi ji iš viso nežino žodžių "baimė", "atsiskyrimas", "pasimetimas", "saugumas", tai atėjus į Umos darželį, nešasi per visus žaislus, bendrauja su vaikais. Jei aš ir dingstu iš akiračio, nei karto manęs nepasigenda, faktiškai net nesuvokia, kad kažko trūksta. Turbūt atsitokėtų, kad mamos nėra tik tada, kai užsimanytų valgyt. Kol kas taip ir stumiamės į priekį. Jei Lietuvoje pradėsime eiti į darželį, galbūt pokyčiai bus kitokie ir Uma susiprras, kad būti "Jos Didenybe" užtenka ir namuose.
