Taip jau atsitiko, kad Umai skilo dešinės kojos blauzdikaulis.
Kovo 23d.
Nuskubėjom į walk in kliniką, kadangi pupa nenorėjo priminti dešiniosios kojytės, visą naktį kentėjo skausmą, nes sunku buvo vartytis. Pasidarė akivaizdu, kad čia tikrai ne tik sumušimas traukiant ją iš maitinimo kėdutės. Kadangi musu vietinis draudimas dar nebuvo įsigaliojęs, walk in klinikoj iš karto paprašė apsimokėt - $100. Į narvelius kanarėlėm, kitaip jų nelabai pavadinsi priėmime dirbančios moterėlės nuveda pacientus, o ant durų kaip kokioj kalėjimo kameroj sukabina priėmimo lapą su pavarde ir nusiskundimu. Tada pro visus tuos narvelius prasineša budintis gydytojas - mums papuolė kažkokia Beaulieu (kaip supratau iš tarimo tai nuskambėjo kažkas panašaus į "bliūdas"). Neužfiksavau ar ta Dakatrė Bliūdas nusiplovė rankas prieš bandydama prilysti prie Umos, bet turbūt tai nebuvo taip svarbu, nes jos mėginimas pačiupinėt koją buvo sutiktas neįsivaizduojamao aukščio garso decibelais. Po tokio vizito kišenė dar patuštėjo darant rentgeno nuotrauką. Pasirodė blauzdikaulio skilimas ir mus staigiai nusiuntė į ligoninės priimamąjį. Apsimuturiavusi galvą priimamojo adminsitratorė greičiausiai kokia Kaban Aladan Baran Da Lamaham sulėtintu tempu užregistravo Umą ir mūsų Adamsų šeimynėlė 1 val nusėdo ant padėvėtų sofkučių tarp krioksinčių, kiauksinčių, bezdančių, krypuojančių ir kone mirštančių piimamojo pacientų. Jei kas žiūrit ligoninės priimamąjį ar įsivaizduojat, kad ligoninės paprastai būna tokios kaip Holivudo filmuose tai iš vaizduotės lygio galit greitai leistis į realybę (tsakant welcome to reality). Priimamasis skersvėjo pučiamas maždaug kišenės dydžio, daktariūkščiai, seserėnai ir seselės įjungę autopilotus slankioja koridoriais, neaišku pagal kokią sistemą susidarę apžiūros eilę. Panašu, kad atsirenka pagal tai, kuriam greičiau padėt pakratyt kojas. Už sėdinčiųjų priimamajame kiek didesnė salė (beje viskas atvira, viskas vienoje vietoje, kur vieni ligoniai mato kitus) atidalinta 50 metų nekeistom užuolaidom, už kiekvienos tos širmos tai kosintis, tai su lašeline, tai autistas...siaubo filmas ne kitaip. Galiausiai Umai užpildė apsilankymo anketą (kiek pamenu pildymas atrodė taip - kėdė įsprausta tarp lentynų su 100kg sveriančiomis medicininėmis bylomis, prie tos kėdės sukalta spintelė ant kurios kita seselė mėgina sutalpint medicininius įrankius, tušinukus ir popieriaus lapus). Nors suplojom nerealią pinigų sumą už emergency, buvom priimtos "nedidelių sužalojimų kambaryje" kartu su pūvančio piršto bobute ir krentančios kojos deduku. Uma visiems ten pasirodė tikra šviežiena. Dr. Doug nors ir linksmas vyrukas, bet po apžiūros kėlė klausimą, ką ištiesų toje ligoninėje jis veikia, nes uždėta langetė Umai beveik nukrito kol pasiekėm namus. Beje, reikalauto gipso neuždėjo, nes pasirodo tą geriausiai gali padaryti ortopedas chirurgas Gipso klinikoje...klinika tuo laiku jau buvo uždaryta. Gavom nurodymą atvažiuot kitą rytą.
Kovo 24d.
Vėl visa Adamsų šeimynėle atvažiavom Umai gipso. Prastovėjom eilėje užsiregistruoti, vėl paprašė susimokėt - mat atskira klinika, ne priimamaasis, tokia tvarka. Turbūt Šv. Dvasia protą kažkam apšvietė nes mus priimantis ortopedo chirurgo Dr Stone asistentas sutvarkė reikalus taip, kad naujo priėmimo neberegistravo, o pasistengė nurašyti tai kaip praeito vakaro priėmimo tęsinį - dėl ko čia taip stengtis nelabai supratau nes iš esmės tai ir buvo tęsinys, kadangi Umos koja liko nesugipsuota. Teko dar kartą padaryti rentgeno nuotrauką. Publika Gipso klinikoje jau neatrodė tokia bauginanti, tad net Era galėjo atsigaut ir savo džiugiu ble ble ble pasveikint kiekvieną ateinantį. Dr. Stone klinikos priimamasis įspūdžio taip pat nepadarė, bet po vakarykštės siaubo dozės ligoninėje mes jautėmės kaip kurorte. Umos kojytę gipsavo du gydytojai, labai atsargiai ir taip kruopščiai, kad pridėjus gulsčiuką ir kampainį gipso kampas būtų idealiai atitikęs visus medicininius reikalavimus. Galiausiai išklausęs mūsų jau kokį 10 k kartojamos įvykio istorijos, Dr. Stone liepė pasirodyti jo ofise po dviejų savaičių. Ką gi ką gi... štai čia ir prasideda visa karuselės muzika.
Balandžio 12d.
Pas Dr. Stone papulti galėjome tik po 3 savaičių, mat savo ofise pacientus jis priima tik 1 k į mėnesį...taip taip vieną kartą. Pasisekė, kad tas kartas buvo ne kokia kovo 26d. Dar kartą darėme nuotrauką, jei suskaičiuotume, taip po rentgeno aparatu Uma lindo 3 k daugiau nei aš per visą gyvenimėlį. Bet turbūt dar nepakankamai nes išjungus šviesą mergina nešviečia.
Dr. Stone apžiūrėjo gyjančią kojytę, nuotrauką - vizito laikas maždaug 5 min. Sakė viskas gyja puikiai, po savaitės nuimam gipsą.
Balandžio 21d.
Gipsą nuima! Šitas apsilankymas iš siaubo ir tragikomedijos filmo žanro pavirto į trilerį. Gydytojo asistentas pasiėmė mažesnio kalibro elektrinį pjūklą - panašų į tą kur žybt žybt medžius genėja, uždėjo Umai telepuziku ausines (deja tai garso ir vaizdo nei kiek nesušvelnino) ir prasidėjo. Baisoka buvo ne tik man ir Umai, bet ir Erai. Gipsą pjovė iš abiejų pusių, ties kulnu ir ties keliu. Pjūklas beje buvo tikrų tikriausias ir lindimo kampas į gipsą ant Umos kojos man buvo sukrečiančiai gilus. Numėus gipsą, Dr. Stone atsisveikino labai įsitikinęs, kad Adamsų šeimynėlę iš LT mato paskutinį kartą " Uma pradės vaikščioti po 1 - 2 dienų. Skambinkit po savaitgalio jei taip nebus, bet aš įsitikinęs, kad to neprireiks". Ha ha...susipažinkite, kalbame ne šiaip apie 2 metų vaiką, bet apie vaiką vardu Uma - jai taip paprastai dalykai nepraeina.
Balandžio 22d.
Uma kojos nemina.
Balandžio 23d.
Uma kojos nemina.
Balandžio 24d.
UMA KOJOS NEMINA.
Balandžio 25d.
Uma ima rėkt ir mosikuotis vos pradedam reikalaut, kad pilnai statytų pėdutę ant žemės. Jei jau žinotų tris magiškus žodžius, kurie akimirkai iškrauna emocines batarkes, tikrai panaudotų kokius 166 k per dieną.
Balandžio 26d.
Skubam "nuraminti" Dr. Stone, kad vis dėlto mes dar pasirodysime. Telefono ragelio ofise niekas nekelia. Gipso klinikoje po 20 min laukimo, kol auto robotas sujungs su reikiamu asmeniu palikta tik žinutė, kad visais klausimais klinikoje dirbantiems gydytojams reikia kreiptis į jų ofisą. Velnio ratas užsisuka, galiausiai skambinam kitam ortopedui tame pačiame ofise. Voila - Dr. Stone ofisas atostogauja. Fantastika. Griūk negyvas kaip greitai suteikiama pagalba ir parama kanadietiškoje medicinos sistemoje. Nusprendžiam pora dienų dar palaukt.
Balandžio 28d.
Užsimiegojusi ir turbūt per daug atostogų saulės gavusi Dr. Stone priimamojo babusenka teikiasi man paaiškint, kad Dr. Stone priimti Umą gali tik gegužės 4d. Mat jis operacinėse visomis dienomis ir pacientų nepriima. Nors mūsų pacientas tai 2.4 m žiogas, kuriam toks laukimas yra tiesiog neleistinas, surobotėjus babusenka nieko geresnio nesugalvojo pasiūlyt tik kreiptis į šeimos gydytoją. Po Juozo skambučio jai ir klausimo ar Dr. Stone į tuliką iš operacinės taip pat neišeina, ji sutiko perduot mūsų prašymą ir telefono numerį. Ką gi žiūrėsime ka Daktaras Akmeninis darys. Tačiau šiuo metu Lietuvos sveikatos sistema su savo betvarke, kyšiais ir nugydymais man atrodo daug žmoniškesnė nei čionykštė. Taigi, Kanadoje sirgti negalima...jei jau susirgai, geriau kraukis manatkes ir važiuok ieškot gydymo kitur, nes čia jo jei pavyks sulaukti, tai greičiausiai nebereikės.
