Darbo paieškos

Dažniausiai tema apie darbo paieškas neskamba labai pakylėtai, bet šį kartą kelionė į interviu buvo gana nuotaikinga. Atsikėlėme gana vėlokai, tad iš namų išmynėme penktu bėgiu. Chaotiškame apsirengimo, apsiavimo, tyrelių, 'tsautainių" pagal Umą, arbatėlių susikrovimo procese labiausiai nukenčia aš ir tėtis, kadangi pro duris išeiname nelabai panašūs į žmones, bet daugiau kaip šerpai apsikrovę tašikais, sušilę ir ganėtinai pikti. Pikti dėl to, kad skubant labiausiai neskuba Uma, todėl visi raginimai virsta "grasinimais" "susidorot" ir atimt galimybę viską daryti pačiai.

Iš namų pajudame likus 40 min. iki interviu laiko. Rytiniai kamščiai jau nebe tokie baisūs, bet automobilių dar ganėtinai daug (kanadietiškas "ganėtinai" reiškia tokį kiekį automobilių, kiek buvo Vilniuje paskutinėmis sausio mėn. dienomis piko metu:). Pakeliui per langą pamatome skubančius vaikus į vietinę katalikišką mokyklą. Į mano pastabą "vaikai skuba į mokyklą", Uma kažkodėl atsako "aaa, banditai". Galiausiai navigacija atveda mus prie reikalingo Kingsway gatvės numerio, Tomas užkimdamas rėkia "you have reached your destination", bet mums nei vienam tai neskamba džiuginančiai, kadangi dangoraižis į kurį turiu patekti matosi tolumoje. Nusprendėm važiuoti per prekybos centro parkavimo aikštelę. Pasirodo parkavimosi aikštelė penkių aukštų ir turbūt Vilniaus senamiesčio dydžio. Šiaip ne taip atkasėm nuorodas į Metrotown Tower II, į kurį taikiau patekt. Kadangi privažiuoti arčiau prie išėjimo iš parkavimosi vietos nepavyko, išlipau ir nuėjau pėstute. Išėjimo suradimas buvo tolygus išlikimo šou:) galiausiai per kažkoki avarinį išėjimą ir požeminius koridorius prisibroviau iki Tower II. Lifte spaudžiu nurodytą 14 aukštą, a nė šnipšt. Kaip filme durys užsidaro, vėl atsidaro, užsidaro vėl atsidaro. Toks žaidimas greit pabodo - einančios pro šalį moteriškės užklausiau, kaip pakilt į nurodytą aukštą. Ji nurodė prašyt budinčiojo visitor (lankytojo) kortelės ir paklausė ar bandau patekt į linksystems. Aiškiai ne ten norėjau patekt. Sumečiau, kad vis dėl to reikia bandyt dabar patekt į Tower I. Kaip visada tokiose vietose kabo mulijonas nuorodų, tarp kurių loterijos būdu reikia susirasti tą, kuri reikalinga. Galiausiai patekau į agentūrą. Pateikė pildyti tam tikras anketas. Susivokiau, kad perskubėjimą palikau visas asmens korteles, socialinį draudimo nr. (SIN). Kadangi pastarasis yra raktas į visus darbo pasiūlymus ir be jo niekas rimtai nesvarsto kandidato, skubiai parašiau sms Juozui "mano kuprinėje, piniginėj yra soc. kortos nr. Parašyk numerį". Viską užpildžiau ir testus spėjau atlikt, numerio negaunu. Dar kartą pakartojau sms, po kurios galiausiai gaunu atsakymą su numeriu. Po interviu šiek tiek pasiblaškau po keturių aukštų prekybos centrą, kol atvažiuoja Juozas. Susitariam susitikti toje pačioje vietoje, kaip ir išsiskyrėme. Ką gi, kelią iki liftu link parkavimosi aikštelės randu, o tada gili mįslė: "kuris aukštas"? Pradedu leistis nuo pirmojo link penktojo ir kas karta išlekiu perbėgt gabalą parkavimosi aikštės. Kadangi visi aukštai kaip filme "likimo ironija" atrodo identiškai pradedu galvot, kad vis nusileidžiu į tą patį. Apsauginis prie lifto jau pradeda kurti atakos planą, kai man pagaliau pavyksta rasti tinkamą aukštą ir laukiantį mašiniuką. Įlipus išaiškėja totalus sumoliugėjimas (tai reikštų lietuviškojo mentaliteto ir intelekto sutirpimas iki stereotipinio šiaurės amerikos gyventojo lygio:))))) Man vos tik atėjus iki agentūros Juozas parašė sms į kanadietišką mobilų (kuris saugiai gulėjo toje pačioje kuprinėje, kur ir mano piniginė su SIN kortele) "Koks kompo password'as", po to, kai ėmiau pildyti dokumentus, jis gauna mano sms, apie kurį jau rašiau "piniginėje SIN.Parašyk nr." Visais įmanomais būdais tą SIN numerį jis ir mėgino suvesti į kompiuterį. Akivaizdu, kad užsispyrės HP niekaip tokiai provokacijai nepasidavė".:))) Kai susitikom kokią pusę kelio negalėjom atsigaut nuo kvatojimo. Taip baigėsi kelionė į darbo paieškas, po kurių laukiu atsakymo dėl pokalbio pas vieną iš darbdavių.