GYMBOREE arba kaip tai Umai nepatinka

Dar būdami Lietuvoje domėjomės, kokia papildoma veikla užsiima Šiaurės Amerikos žemyno pypliai nuo gimimo iki maždaug 3 m., kai pradeda lankyti taip vadinamą pre-school. Lietuvoje tokiems mažiams siūlomos Yamaha mokyklos pamokėlės, Kindermusik, Skruzdėlytės ir dar krūvos kitų. Kadangi Lietuvoje Uma su malonumu lankėsi Yamahoje ir kas savaitę švytėdavo vos paminėjus aštuonkojį (pliušinis žaislas, kuris kartu su mokytoja veda užsiėmimus), tai nusprendėme, kad ir atvykusi į naują šalį pasijaustų smagiau panašiuose užsiėmimuose tarp vaikų. Gymboree turi didelę savo drabužių liniją, o taip pat rengia užsiėmimus vaikams iki penkių metų. Pamokėlės, į kurias užrašėme Umą, vadinasi Learn and Play. Jų esmė  - per žaidimus, skanduotes, daineles supažindinti vaikus su kasdieniniais dalykais: namais, paštu, gaisrine, t.t. Pagrindinis šių pamokėlių herojus - klounas Gymbo - didelė lėlė. Kas savaitę vyksta po vieną užsiėmimą, taip pat galima pasirinkti muziką arba dailę, o tris kartus į savaitę ateiti nemokamai pasidūkti žaidimų kambaryje.

Vos atėjus į pamokėlę, reikia nusiplauti rankas, nusimauti batus (vaikams siūlo būti basiems), užsilipdyti vardo kortelę. Pastaroji Umai buvo didelis įvykis, visą dieną vaikščiojo švytinti ,lyg nešiotų auksinį kiaušinį. Vaikų į šias pamokėles susirenka bent dvigubai daugiau nei buvom įpratę matyti Lietuvoje Yamahoje. 12 - 14 pyplių gvardiją prasidėjus pamokai bando prarėkti mokytoja. Mūsų mokytoja Catherine - moteriškė rimtų gabaritų, tai ir balso tembras atitinkamo stiprumo. Į klouno pasisveikinimą Uma sureagavo baisiai nustebus. Per visą pamokėlę, ją pavyko sudominti tik vonios kambario žaidimu. Keisčiausiai ji stebėjo vaikus, kurie inirtingai mosikavo galvom mokytojai bandant iš plastamsinių atraižų sudėlioti picą ir sumuštinį, paskui visi draugiškai tai "valgė", paskui lipo ant čiuožyklos ir imitavo dviaukštę lovą, galiausiai šokinėjo ant didelio čiužinio, dainuodami apie beždžionėles, kurios taip šokinėdamos susikūlė makaušes. Kiek atlaidžiau lietuvaitė sutiko atsisėsti į plastmasinį ratą ir apsimesti, kad maudosi. Galbūt, patiko ne tiek vonios aplinka, kiek tai, jog maudytis jai apskritai patinka. Su "vonia" vėl kiek "išsidūrė", nes plastmasinės kempinės rankom plaut vietoj muilo visai nesužavėjo.

Iš viso balagano, Uma išsirinko tik didelį parašiutą, po kuriuo palįsti jai buvo nepaprastai smagu. Galiausiai, kai atsisveikinimo dainelėje klounas mėgino pridėjęs pirštą prie lūpų šnypšti "š š š", Uma siaubingai įsižeidus ėmė rėkt "ne", tad tas tylusis "š" virto tikru š...nipštu.

Prieš išeinant iš Gymboree, kiekvienas vaikas gauna po štampuką ant vienos ar abiejų rankų su klouno atvaizdu. Šią tatuiruotę Uma taip pat džiaugsmingai sutiko.
Antrą, trečią ir tolimesnius kartus Uma ne progresavo, bet regresavo dalyvavimo atžvilgiu. Vienintelis dalykas, kuris dar įtikindavo ją pabūti kartu su vaikais  - parašiutas. Visą kitą laiką ji praleidžia žaidimų kambaryje.

Kadangi  ir Lietuvoje Uma labai iš lėto adaptavosi Yamahos mokyklėlėje, mėginsim į Gymboree pamokas dar pavaikščioti. Manau čia nemažai reiškia kalbos barjeras, nes visokie twist twist twist, shake n' shake n' stop, ir t.t jai nieko nereiškia, o kai ji mėgina paaiškint sava kalba visiems moliūginiams vietiniams pypliams, lieka be atsako. Pliusas tas, kad mokytoja nė vieno vaiko neverčia dalyvauti pamokoje.

Atsimenu, Yamahos mokyklėlėje vaikas jausdavosi kažkaip ne savo vietoje, jei nenorėdavo daryti to ką daro kiti vaikai. Iš kitos pusės, jei būtų tik užsiėmimo kambarys, Uma gal labiau dalyvautų, o dabar ji turi ką veikti - karstosi, čiuožia, mėto kamuolius, landžioja ir šokinėja. 

Man pačiai šiose pamokėlėse įdomu stebėti bendravimą ir santykius tarp tėvų  ir vaikų, pačių vaikų bei vaikų ir mokytojos. Kažkodėl man atrodo, kad kiekvienas vaiko pirstelėjimas čia bandomas išaukštinti kaip nusileidimas ant mėnulio. Pavyzdžiui, vaikas vietoj nusileidimo čiuožykla, sugalvoja ja į viršų užlipti ir vietoje paprotinimo, kad galbūt taip daryti nėra saugu ir gerai, vaikas išgirsta "good job..an interesting thing to do". Kai mokytoja suslapsto ale Gymbo laiškus žaidimo aikštelėje ir ragina vaikus juos rasti bei atnešti, tai vaikas, kuris traukia rastus laiškus kitiems iš rankų arba vienas mėgina per kitus tą laiškų krūvą padėti tampa kone supermenu. Ir kažkaip niekam kitam tik man tokie dalykai labai keistai atrodo. Manau, Umai taip pat, tik tiek, kad ji į širdį to neima. Labai norėtųsi, kad šiose pamokose būtų daugiau muzikos, daugiau judesio ir ritmo, daugiau vaikų ir tėvų judėjimo kartu, vaikų bendradarbiavimo kartu su vaikais. Kažkada mūsų parapijoje turėtų prasidėti ir Kindermusik pamokėlės, galbūt mėginsim pasirodyti jose ir spręsim, kurias pasirinkti ir ar apskritai jas rinktis.