Galvojau nuo ko pradėti šio įrašo rašymą ir prisiminiau savo vaikystės baubą - darželį. Pamenu, kad baisiai nenorėjau ten eiti, pamenu, kad turėjom statinaitės formos šeimininkę, kurios nepasitenkinimas gyvenimu dažniausiai sėsdavo šlapio skuduro išraiška vaikams per galvas, aišku tiems, kurie "nemiegodavo". Žodis nemiegodavo tupi kabutėse, kadangi nemiegojimas buvo baudžiamas, jei pramerkdavai akis iš beviltiškų pastangų užmigti ar, skaičiuodamas avis, stengdavaisi įžiūrėti apsiblaususią musę ant lubų. Pamenu dar rusakalbį Karsoną, kuris bandė išgręžti pirmuosius rusų kalbos žodžius iš apstulbusių darželinukų, bjauriai aptrauktą virinto pieno stiklinę po pietų miego ir kaip kefyras prarūgusį fotografą, kuriam žūtbūt reikėjo nufortografuoti visus grupės vaikus darželio albumui - rezultate albume puikuojasi mažoji frakenšteino fizionomija. Apskritai darželis man asocijuojasi su prievarta, todėl neįsivaizduoju vaikų, kurie ten noriai eina. Anksčiau ar vėliau darželio ar mokyklos laikas ateina visiems. Kadangi rudenį Uma pradės eiti į darželį dvi dienas per savaitę po 2-3val., šią vasarą nusprendėme ją šiek tiek supažindinti su socialine darželio sąvoka - vasaros stovyklėle. Vasaros stovyklėlės paprastai rengiamos 2,5 m - neriboto amžiaus vaikams, kai baigiasi įprasti mokslo metai (maždaug birželio pabaigoje). Umą užrašėme į Montessori mokyklėlę vienai savaitei po 4 valandas per dieną.
Turbūt ne kažin kokia patarėja ir paruošėja buvau šį kartą, nes neturėjau glėbio fantastiškų apibūdinimų darželinei ar stovyklinei veiklai. Matyt niekaip negalėjau patikėti pati savimi, kad bandau šviesiai spalvoti tą laiką, kai Umai reikės pabūti vienai. Galiausiai išbandymo diena atėjo. Iki išvažiavimo Uma gana pozityviai krovėsi daiktelius į kuprinėlę, susidėjo maistelį, rūbelius persirengimui ir viską pati nusinešė iki automobilio. Nuvežiau Umą 15 min anksčiau, kad šiek tiek pažintų aplinką, apsiprastų su nauja vieta. Atvažiavo ir kiti vaikai, pagal amžių ryškiai už Umą bent pusę metų, o kai kurie ir visais metais, vyresni. Uma iš karto tapo "baby", tiksliau susidomėjimo objektas - lėlė. Buvo akivaizdu, kad visi vaikai senokai lanko darželį. Vos atidarius duris, visi suvirto į vidų ir nulėkė į pasisveikinimo rato vidurį (vieta, kur ryte susirinkę vaikai visada padainuoja kokią dainušką, prisistato, pasikalba su auklėtoja ar pan.) Uma tą pačią akimirką įsikabino į mane ir pasiprašė ant rankų. Kadangi mūsų pupa ignoruoja angliakalbius vietinius, su ja įėjau į vidų, parodžiau, kur yra WC, kur padėtas jos užkandžių krepšelis. Pabuvau su ja prie vaikų kokias 15 min. Bet koks paminėjimas, kad aš atvažiuosiu jos pasiimt vėliau nuėjo šuniui ant uodegos. Auklėtojos mėginimas sudominti Umą žaislais veikė tik tiek, kiek robotą komandos "stop" mygtuko paspaudimas - jokio susidomėjimo, jokio entuziazmo tik didesnis už pasaulį nepasitikėjimas. Žinojau, kad paprastai išeiti nepavyks. Manau sunkiausia užduotis paliekant ją buvo tada, kai ji neisterikavo, nesimosikavo, neklykė iš siaubo, bet atrodė nuoširdžiai persigandusi ir su ašarom prašė "važiuoti kartu". Galiausiai visi žodžiai tapo vientisu "nenoliu nenoliu". Kai Umą perdaviau į rankas auklėtojai ir dingau tarpdury, širdis subyrėjo į tūkstančius šipuliukų. Paskutinai auklėtojos žodžiai "promise she will stop as soon as you are out the door" (pažadu ji nustos verkt, vos išeisit pro duris) manęs neįtikino ne puse gramo. Keturias valandas jaučiausi lyg prieš svarbiausią gyvenimo egzaminą - niekaip negalėjau sulaukti, kada reikės važiuoti jos pasiimt. Galiausiai kai nuvažiavau iš bendro vaizdo supratau, kad ji nusiramino, bet auklėtojų veidai neatrodė trykštantis džiugiu optimizmu, kaip tai buvo ryte. Umos veidelis buvo baltas kaip drobė, pamačiusi mane priėjo ir susigraudinusi pasakė, kad "Umutė nolėjo mamutės". Sužinojau, kad man išėjus Uma verkė be perstojo beveik valandą, galiausiai paskui likusį laiką stovėjo prie durų. Iš to streso vaikas sutvarkė visą įdėta maistelį, tad auklėtojos paprašė, kad rytdienai įdėčiau daugiau.
Grįžusi namo Uma buvo labai suirzusi, vis dar niekaip negalėjo atsigauti po patirto šoko. Visą popietę ir vakarą girdėjom kaip ji "nenoli į dalzelį". Nuo to nenoro man pačiai galva sukosi kaip planetos saulės sistemoj.
Antrą dieną į darželį Umą išviliojau pažadėjusi po stovykėlės nusivesti į biblioteką. Biblioteka Umai traukos taškas, kadangi ten dažnai pasiimame DVD filmukus. Vėl atvažiavome 15 min anksčiau. Umai papasakojau, kad šį kartą atsisveikinsiu su ja prie durų ir į vidų neisiu. Iki mano išėjimo mažė laikėsi virpindama lūpytes, tačiau vos nusisukau ir nuėjau prie automobilio tarpduryje ant auklėtojos rankų subliuško jos tvirtumas ir tegirdėjau ausis ir širdį drąskanti "nenoliu". Šį kartą auklėtojai buvau užsiminusi, kad bandytų Umą sudominti dėlione. Tai jos užsiėmimas numeris vienas. Panašu, kad padėjo. Kai atvažiavau jos pasiimti, Uma jautėsi daug geriau.
Trečią dieną į stovyklėlę ėjome su pažadu pasibaigus gauti ledų. Uma laikėsi kaip tikras kareivis - matėsi, kad jai sunku atsisveikinti, tačiau padovanojus virpanti bučiuką ir priverstinai pamojavus rankute "atia" liko su vaikais. Žinoma, kaip tyčia, šią dieną reikėjo, jog moliūginė vietinė dramblė pastumtų Umą užsilipus ant čiuožyklos. Nors dramblė buo nubausta ir Umos atsiprašė, bet man atvykus matėsi, kad mažė buvo gerokai išsigandusi, žandukai snarglėti, akytės ašarotos - nuskriaustas žiogas.
Psichologinis krūvis, kurį reikia ištverti tokio amžiaus vaikui man atrodo nepakeliamas. Vien tai, kad ji nesupranta kalbos ir nesugeba verbaliai išreikšti savo norų yra sudėtinga. Tai, kad vaikai aplink ją vyresni, bendrauja tarpusavyje ir žaidžia komandinius žaidimus, palikdami ją kaip vienišą kareivį lauke yra dar sunkiau. Kol kas dar pati pradžia, tad kol kas neskubu Umos stovyklėlės eksperimento pavadinti nevykusiu.
Grįžusi namo Uma buvo labai suirzusi, vis dar niekaip negalėjo atsigauti po patirto šoko. Visą popietę ir vakarą girdėjom kaip ji "nenoli į dalzelį". Nuo to nenoro man pačiai galva sukosi kaip planetos saulės sistemoj.
Antrą dieną į darželį Umą išviliojau pažadėjusi po stovykėlės nusivesti į biblioteką. Biblioteka Umai traukos taškas, kadangi ten dažnai pasiimame DVD filmukus. Vėl atvažiavome 15 min anksčiau. Umai papasakojau, kad šį kartą atsisveikinsiu su ja prie durų ir į vidų neisiu. Iki mano išėjimo mažė laikėsi virpindama lūpytes, tačiau vos nusisukau ir nuėjau prie automobilio tarpduryje ant auklėtojos rankų subliuško jos tvirtumas ir tegirdėjau ausis ir širdį drąskanti "nenoliu". Šį kartą auklėtojai buvau užsiminusi, kad bandytų Umą sudominti dėlione. Tai jos užsiėmimas numeris vienas. Panašu, kad padėjo. Kai atvažiavau jos pasiimti, Uma jautėsi daug geriau.
Trečią dieną į stovyklėlę ėjome su pažadu pasibaigus gauti ledų. Uma laikėsi kaip tikras kareivis - matėsi, kad jai sunku atsisveikinti, tačiau padovanojus virpanti bučiuką ir priverstinai pamojavus rankute "atia" liko su vaikais. Žinoma, kaip tyčia, šią dieną reikėjo, jog moliūginė vietinė dramblė pastumtų Umą užsilipus ant čiuožyklos. Nors dramblė buo nubausta ir Umos atsiprašė, bet man atvykus matėsi, kad mažė buvo gerokai išsigandusi, žandukai snarglėti, akytės ašarotos - nuskriaustas žiogas.
Psichologinis krūvis, kurį reikia ištverti tokio amžiaus vaikui man atrodo nepakeliamas. Vien tai, kad ji nesupranta kalbos ir nesugeba verbaliai išreikšti savo norų yra sudėtinga. Tai, kad vaikai aplink ją vyresni, bendrauja tarpusavyje ir žaidžia komandinius žaidimus, palikdami ją kaip vienišą kareivį lauke yra dar sunkiau. Kol kas dar pati pradžia, tad kol kas neskubu Umos stovyklėlės eksperimento pavadinti nevykusiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą